“Prieš pradėdamas dirbti VISADA persiverčiu laikraščius.” “Ruošdamas svarbų projektą, NEGALIU susikaupti BE kavos.” “Kai reikia vykdyti bendras užduotis, galiu dirbti TIKTAI su kolega X.” “Kasryt pirmiausiai TURIU užsukti į delfi.lt , kitaip tiesiog neprasideda diena.” Gal ir jūs neretai taip pagalvojate? O gal atvirkščiai – jūsų kolega mėgsta panašias frazes, o jos jums taip kliūva, kad karts nuo karto vis neištveriate ir draugiškai pasišaipote: “čia tau jau kažkokia manija pasireiškia”… Na, o jei tas kolega dar ir jūsų pavaldinys yra, už kurio darbo rezultatus vienaip ar kitaip atsakote ir jūs, žinoma, labai greitai ima kliūti ne vien posakiai ir nuomonės, bet, svarbiausia, ir patys įpročiais tapę veiksmai – kur tai…

Vaikystėje mokytojai ir tėvai mums sakydavo: mokykis, žinių ant kupros nenešiosi, jei gerai mokysies, ir gyvenime daugiau pasieksi. Daugelis mūsų iš tiesų yra linkę manyti, kad karjera pirmiausiai priklauso nuo profesinių žinių turėjimo. Tačiau jei taip būtų, tai daugiausiai pasiektų tie, kurie mokėsi dešimtukais (ar penketais…). Tikriausiai jau šypsotės – yra ne taip. Giminių ir naudingų pažįstamų ratas, apie kurį dabar pagalvojote, be abejo, yra reikšmingas faktorius. Tačiau net turint tokią paramą, tai, ką žinai, dar reikia ir panaudoti. Atrodytų, turintiems aukštesnį IQ (intelekto koeficientą), tai turėtų sektis geriau. Ilgą laiką taip ir buvo manoma. Bet, pasirodo, geri intelektiniai sugebėjimai ir nemenkas dalykinių žinių bagažas – tai dar ne viskas,…

Dirbate su skaičiais, ruošiate finansines ataskaitas, kurioms reikia nuolatinio susikaupimo ir atidumo? Turite suspėti „įtilpti“ į terminus ir negalite sau leisti laukti įkvėpimo, kai viskas eisis lyg sviestu patepta? O gal paaiškinimas „taip reikia“ jūsų darbe labiau įprastas nei „manau, tai iš tiesų reikalinga“? Jei taip, vadinasi visai tikėtina, kad nuolat susiduriate ir su klausimu – o kaip gi man paskatinti save darbui, kas man padėtų susikaupti ir „neištirpti“? Kitaip sakant, tai – savęs motyvavimo problema. “Šiandien niekaip negaliu prisiversti dirbti”, – retas kuris nėra sakęs sau kada nors šios frazės. Tikriausiai puikiai pažįstamas jausmas: žinai, kad turi daug ką padaryti, bet rankos nusvyra net ir nepradėjus… Geriau įsiklausę pajusime…

Jei į darbo su personalu reikalus pažvelgtume darbdavio akimis, greit suprastume, kad darbuotojo noras dirbti yra ne ką mažiau svarbus nei jo sugebėjimas padaryti tai, ko iš jo tikimasi. O gal net ir dar svarbesnis. Kitaip sakant, tai – motyvacijos klausimas. Ir jis rūpi kiekvienam vadovui, vos tik jis tampa vadovu. Na, o jeigu vadovavimas nėra jūsų pagrindinis darbas, jei tiesiog esate komandos narys, specialistas, svarstydamas apie tai, kas gali skatinti žmones efektyviau dirbti, dažniau galvoje turite save nei kitus. Kartą vienas vadovas paklausė, ką daryti, kad darbuotojas būtų motyvuotas dirbti? Ir pats atsakė į šį klausimą – „Nieko! Vadovas nieko neturi daryti, paprasčiausiai į darbą reikia priimti tik tuos,…