Vaikystėje mokytojai ir tėvai mums sakydavo: mokykis, žinių ant kupros nenešiosi, jei gerai mokysies, ir gyvenime daugiau pasieksi. Daugelis mūsų iš tiesų yra linkę manyti, kad karjera pirmiausiai priklauso nuo profesinių žinių turėjimo. Tačiau jei taip būtų, tai daugiausiai pasiektų tie, kurie mokėsi dešimtukais (ar penketais…). Tikriausiai jau šypsotės – yra ne taip. Giminių ir naudingų pažįstamų ratas, apie kurį dabar pagalvojote, be abejo, yra reikšmingas faktorius. Tačiau net turint tokią paramą, tai, ką žinai, dar reikia ir panaudoti. Atrodytų, turintiems aukštesnį IQ (intelekto koeficientą), tai turėtų sektis geriau. Ilgą laiką taip ir buvo manoma. Bet, pasirodo, geri intelektiniai sugebėjimai ir nemenkas dalykinių žinių bagažas – tai dar ne viskas, ko reikia kopiant į karjeros aukštumas. O kai kurių profesijų atžvilgiu – tai net ne svarbiausias dalykas. Kažin, kaip gi čia su buhalterine apskaita? Ką turi mokėti ir koks turi būti geras, perspektyvus buhalteris? Na, išmanyti apskaitos standartus, mokėti paruošti ataskaitas, deklaracijas, pažymas, balansą…, reikiama tvarka archyvuoti dokumentus, laiku surašyti visokius aktus bei apyskaitas…, mokėti skaityti įstatymus ir ieškoti informacijos…, greitai ir tiksliai skaičiuoti…, logiškai mąstyti… Negana? Aha, rašo psichologė, vadinasi, dar reikia mokėti ir bendrauti – pagalvojote. Šilčiau. Tačiau turėjau galvoje bendravimą pačia plačiausia prasme. Taip pat ir su savimi. Ir su savo atliekamu darbu, norais, svajonėmis, reikalavimais. Kaip ir kitų atliekamais darbais, norais bei reikalavimais.
Mokslininkai, praeito šimtmečio antroje pusėje tyrę daugelio įvairių specialistų karjerą, pastebėjo, kad kur kas daugiau pasiekia ne tie, kurie išsiskiria itin aukštu IQ, bet tie, kurie turi dar ir kitų labai svarbių žmogiškų savybių: yra aktyvūs, atsakingi , patikimi; moka prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir naujų žmonių; lengvai bei konstruktyviai bendrauja – su jais kiti jaučiasi gerai, o jie patys žino, ko nori ir moka siekti to, pasitiki savimi. Pripažindami, kad šios savybės yra svarbios, ir išvardindami jas, dar nedaug ką tepasakome, nes, jei žinių bagažą susikrauti gana paprasta (išmok!), įgusti jas naudoti taip pat nesudėtinga (treniruokis!), tai ėmus kalbėti apie atsakomybę, konstruktyvumą, pasitikėjimą savimi ir pan., labai greitai galime susipainioti ir net nesugebėti atsakyti į klausimą – turime mes (jie) šias savybes ar ne, jau nekalbant apie tai, kaip ir iš kur šiuos bruožus gauti. Manoma, kad šių savybių pamatas – sugebėjimas pajusti, atpažinti, įvardinti bei apibūdinti ir pripažinti, o taip pat valdyti ir reikalui esant keisti savo emocijas. Mokėdamas tai, gali lengviau suprasti ir kitą žmogų – pastebėti, atpažinti ir apibūdinti, o taip pat priimti jo emocijas, ir tik jau po to – daryti jam įtaką. Tai, tarsi atsvara IQ, buvo pavadinta EQ (emocine inteligencija, arba – emociniu intelektu). Tiems, kurie linkę manyti, kad darbas ir visokios emocijos yra du visiškai atskiri dalykai („mes atėjome čia dirbti, esame ne maži vaikai, taigi, visas emocijas – į šalį“), taip pat tiems, kurie nepasitiki vien „filosofiniais išvedžiojimais“, mokslininkai neurofiziologai turi ir svaresnių argumentų – jie tyrė ir užfiksavo, kas atsitinka, kai dėl traumų ar išoperavus nebefunkcionuoja tos smegenų sritys, kurios „tvarko“ emocijas. Bet apie tai – kitą kartą.
Buhalteriai kompiuteriu, be abejo, naudojasi. Ir valdyti jį moka. Tačiau suprasti jį mums kartais būna sunku, nes jis „galvoja“ ne visai taip, kaip mes. Būna, kai taip ir norisi pasakyti „Jis toks protingas, ir toks … kvailas!”. Na, o išmintingu jo pavadinti niekaip negalėtum. Štai ir atsakymas į klausimą, kas tas EQ. Tai yra kaip tik tai, kuo žmonės skiriasi nuo kompiuterių.
Taigi, pasiekimai karjeroje greičiau bus geresni tų, kurių ne tik aukštas IQ, bet ir EQ yra nemažas. Netgi – pasirodo, aukštas EQ gali kompensuoti prastesnį IQ rodiklį. Štai kodėl buvę ne itin gerai besimokantys, ir net ne itin gabūs, gali pasiekti labai gerų rezultatų profesinėje karjeroje. Na, taip, daugelis sutiktų, jei kalbėtume apie įvairaus lygio vadovus ar pardavimo vadybininkus – tuomet taip: jų darbas juk beveik vien bendravimas. Bet gi kuo čia dėti buhalteriai? Jie bendrauja su skaičiais bei dokumentais, iš jų reikalaujama gerai parengtų ataskaitų, o visa kita… Luktelkit, neskubėkime. Pradėkime nuo skaičių. Mintinai nebeskaičiuojame. Yra juk net toks posakis – buhalterį nuo kitų atskirsi iš to, kad, prireikus sudėti 2+2, jis griebiasi kalkuliatoriaus… Taigi, skaičiuoja už mus visokie prietaisai ir jų gudrios programos. O tai reiškia, kad buhalteriams reikia ne tiek matematinių sugebėjimų, kiek imlumo naujovėms, mokėjimo pritaikyti ir prisitaikyti, drauge su atsakingumu ir kontrolės jausmu (realistinio optimizmo). Rengiant dokumentus, įvairios techninės priemonės mums gali priminti, ką, kada, kur ir kam reikia nusiųsti ar pateikti. Nemokantys į pagalbą gali pasitelkti pavyzdžius. Arba pasiklausti. Tačiau reikia mokėti rasti tinkamus pavyzdžius ir … sugebėti priimti pagalbą. Be to, daugelis dokumentų teikiami tam tikram adresatui – asmeniui arba asmenų grupei. Ir tuomet, kai reikia nuspręsti, kada, kaip, ką pirmiau bei kam ką pateikti, aukštesnis EQ, suteikiantis mums sunkiai išmatuojamą sugebėjimą intuityviai nujausti, teisingai apsispręsti bei pasirinkti ir pasitikėti šiuo savo sugebėjimu, tampa labai svarbus. Prisiminkite Niutoną, kuris sėdėjo po medžiu, kai nuo šakos nukrito obuolys. Arba – Archimedą, belipantį į vonią. Jie nebūtų padarę savo garsiųjų atradimų, jei vienas nebūtų mąstęs apie išstūmimą, o kitas – apie gravitaciją. Tačiau šių atradimų nebūtų (bent jau tuo metu) ir tuo atveju, jei šie mąstytojai dieną naktį būtų sėdėję lyg prikaustyti prie darbo stalo ir karštligiškai ieškoję atsakymų savo skaičiavimuose ir brėžiniuose. Įžvalgumas ir sugebėjimas apsispręsti bei pasirinkti iš kelių alternatyvų – tai pasiekimų varomoji jėga. Dažnai tylus (ar nutildomas?) ir silpnas vidinis balsas užima svarbesnę vietą mūsų gyvenime, nei pripažįstame. O juk įžvalgumas ateina tuomet, kai esame atsipalaidavę ir gerai jaučiamės. Pasiekti, kad ši būsena būtų ne atsitiktinė, o lydėtų mus nuolat, galime tik būdami santarvėje patys su savimi, tai yra mokėdami pastebėti savo būsenas, išreikšti jas žodžiais, neslėpti jų nuo savęs, o pripažinti tokias, kokios iš tikrųjų yra, ir, jei norime, jas koreguoti.
Taigi, viduje „suderinta“, harmoninga asmenybė – tai „pliusas” siekiant bet kokios karjeros. Tačiau net ir buhalteriai bendrauja ne vien patys su savimi bei dokumentais. Galbūt jiems ne taip dažnai, kaip vadovui ar klientus aptarnaujančiam asmeniui, tenka susidurti su situacijomis, kai suprasti kitą yra tiesiog būtina, bet … Pažiūrėkime, kokiose situacijose tai gali praversti.
Ne taip seniai buhalterių reikėjo kiekvienai įmonei, ir ši pareigybė atrodė tiesiog nepajudinama. Bet dabar įmonės gali apsieiti ir be buhalterių. Tapo populiaru kai kurias paslaugas pirkti iš kitų įmonių, nes taip pigiau ir paprasčiau. Pvz. valymo paslaugas, automobilių parko ar kompiuterinių tinklų priežiūrą, darbų saugos organizavimą. Taip pat ir buhalterijos tvarkymą. Ši „mada“ atsirado ne šiaip sau. Pažiūrėjus vadovo akimis… O, tarp kitko, ar bandėte žiūrėti vadovo akimis? Tai pirmas „bendravimo mokslų“ dalykas, kurį reikia išmokti, jei norite daryti karjerą. Tai štai, vadovo akimis žiūrint, yra pliusų tame nuolatinių buhalterių neturėjime. Net jei ir nenorime mes jų matyti. Galėtume palyginti – kaip alkoholikai gali būti gydomi tik tuomet, kai pripažįsta savo ligą, taip ir buhalteriams reikia pirmiausiai pripažinti įmonių samdos pliusus lyginant su buhalterių darbu pagal darbo sutartis. Tada bent jau nustosite piktintis, o tik tuomet žmogus gali pradėti konstruktyviai mąstyti. Kaip tai padaryti? Empatiją (taip vadinamas sugebėjimas pajausti ir suprasti tai, ką jaučia ir kaip supranta situaciją kitas žmogus), kuri iš dalies yra įgimtas sugebėjimas, galima treniruoti. Vaizduotėje pastatykite save į kito žmogaus vietą. Ir tiesiog būkite juo. Nelabai tiks toks minčių formulavimas: „Jeigu būčiau…jis , tai …“. Geriau sakykite sau: „Aš esu jis. Dabar galvoju … . Jaučiu, kad … .Man atrodo … .“. Ir pan.. Šį įgūdį lavinti geriau pradėti stengiantis įsijausti į tų žmonių padėtį, nuo kurių nesate niekaip priklausomas. Tai gali būti literatūrinis herojus, nepažįstamas bendrakeleivis, netgi – gyvūnas ar daiktas. Tokie pratimai ne tik lavina sugebėjimą pajusti kitą, bet ir atpalaiduoja, padeda pamiršti savo rūpesčius, gali netgi pralinksminti. Pvz., jei bandysite įsivaizduoti esąs arbatinukas, kurį pripila šalto vandens iš čiaupo, pastato ant ugnies, jūsų vanduo pamažu šyla, ima judėti, burbuliuoti, jūs leidžiate garus ir šnypščiate vis garsiau – darbas atliktas – kodėl niekas neateina išjungti ugnies?!
Grįžkime prie žiūrėjimo vadovo akimis. Bendravime visuomet esti bent du – jūs ir tas, su kuriuo bendraujate. Jei žiūrėsite vien „iš savo bokštelio“, nematysite visos situacijos, o nematydami negalėsite ir jos valdyti. Jei žiūrėsite vien kito asmens akimis, pamiršdami, neatsižvelgdami ar tiesiog nuvertindami savo paties poziciją – konstruktyvaus, abiems pusėms priimtino sprendimo taip pat negalėsite rasti. Štai todėl tam, kuris siekia karjeros, bus naudingiausia naudoti „dvipusius“ teiginius, pvz. „aš noriu … , aš galiu … , man reikia … , ir jis nori …, jis gali … , jam reikia … „.
Antras svarbus dalykas (po sugebėjimo įsijausti) bendraujant su kitais yra mokėjimas matyti ir neigiamus, ir teigiamus dalykus. Matantys vien „minusus“ – tai pesimistai, su jais mums paprastai nebūna lengva, tuo labiau – malonu. Žiūrintys vien į „pliusus“ – skrajojantys optimistai, su jais mums gali būti smagu, bet dažnai nėra lengva, nes visą atsakomybę už bendrus rezultatus teks prisiimti vieniems. Todėl šiais optimistais dažnose situacijose esame linkę nepasitikėti. Jei kalba eina apie karjerą ir dalykinius santykius, toks nepasitikėjimas būtų nepageidautinas. Lengviausia ir paprasčiausia mums bendrauti su „realiais optimistais“. Jie pasižymi tuo, kad, matydami ir neigiamus, ir teigiamus dalykus, moka „minusus“ paversti „pliusais“. Kaip? Na, sakykime, staiga dingo elektra, ir ataskaita, daroma kompiuteriu tuo metu, tiesiog išnyko. Kolega pesimistas jums sako: „vargšas, man tavęs gaila, tai baisu – dirbai visą pusdienį, dabar juk jau nespėsi, reiks aiškintis…“. Jo besiklausant jūsų prasta nuotaika prastėja dar labiau, ir jūs jaučiate, kad kuo ilgiau klausysitės kolegos, tuo bus blogiau. Taigi, norite nuo jo kuo toliau… Kitas kolega, nepataisomas optimistas: „nieko baisaus, viskas bus gerai, pamanykit tik, neimk į galvą, dėl tokių niekų aš tai nesigraužčiau – padarysi dar geriau…“ Jo klausantis jus ima pyktis, ir norisi užsikišti ausis… Tas, kuris moka matyti ir „minusus“, ir „pliusus“, sakytų: „nemaloni situacija, suprantu tavo būseną, pagalvokim, ką galima geriausia dabar padaryti…, neskubėk nervintis – gal net ir naudos tame yra , jei ataskaitą perdarinėsi šįvakar po darbo, turėsi pretekstą gauti laisvą pusdienį rytoj – juk rytoj penktadienis!“. Kuriuo iš šių trijų bendradarbių pasitikėsite labiausiai, ir kurio ieškosite, kai reiks pagalbos sprendžiant rimtą problemą?
O kaip gi su ta situacija, kai svarstoma, ar reikia įmonei jūsų, kaip nuolatinio buhalterio, paslaugų, ar geriau sudaryti sutartį su tokias paslaugas teikiančia bendrove? Kaip gi čia „minusus“ paversti „pliusais“? Gerai tai ar blogai? Gal kaip tik išeiti geriau nei likti, gal to norėjote jau seniau, bet tiesiog nedrįsote? Galbūt tai ne duobė, o proga pasiieškoti laiptelio aukščiau. Galbūt galite tvarkyti tos pačios įmonės apskaitą ir toliau, tik įkūręs savo įmonę? Dažnai patarlėse glūdi gili išmintis. Yra juk sakoma „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“… Taigi, tik realistiškas optimistas gali konstruktyviai veikti.
Kokia bebūtų mano pozicija, jei yra žmonių, nuo kurių priklauso, ar pavyks (ir kaip) ją realizuoti, geriausiai būtų, kad jie taip pat to norėtų. Sakykime, jūs apsisprendėte, ir žinote, ko norite – norite likti įmonėje ir dirbti joje kaip samdomas darbuotojas, taip, kaip ir iki šiol. Tuomet to turi norėti ir vadovas bei kiti didžiausią įtaką įmonės valdymui darantys žmonės. Bet gi – kodėl jie turėtų to norėti? Priversti norėti – ne, taip nieko neišeis. Ką darote, kai jus kas nors verčia ką nors padaryti? Greičiausiai priešinatės. Gal tiesiog gražiai paprašyti (mano vaikai maži…, aš taip ilgai čia dirbau…)? O gal – pagrasinti (be manęs jūs neišsiversite…)? Na, o jūs pats kaip jaučiatės, kai jūsų maldauja arba kai grasina? Dažniausiai tai suveikia trumpam.
Grįžkime prie klausimo – kodėl jie turėtų to norėti. Skirkite laiko apie tai pagalvoti. Nori žmonės paprastai to, kas jiems yra naudinga. Vadinasi, turiu parodyti pozicijos, kurios ketinu laikytis, naudą ne man (ne tik man), bet (bet ir) vadovui bei kitiems sprendimus priimantiems asmenims. Kitaip sakant, turiu parduoti jiems savo idėją. Jie ją „nupirks“ tuomet, jei prašoma kaina pateisins naudą, kurią jie gaus. Apie pardavimus spaudoje rašoma labai daug. Jei manote, kad jums atėjo laikas parduoti vieną kitą savo idėją vadovui – paskaitinėkite pardavimo vadybininkams skirtus straipsnius, juk šiuo atveju vadovas – tai jūsų didžiausias klientas.
Taigi, nusprendėte kalbėti „kliento naudos kalba“. Ką turėtumėte daryti pirmiausiai? Pažiūrėti (vėl) vadovo akimis. Ir rasti atsakymą į klausimą – kur jūsų pasiūlymo privalumai. Mūsų aptariamu atveju – kokių „pliusų“ turi nuolatinio, pagal darbo sutartį dirbančio buhalterio turėjimas lyginant su apskaitos tvarkymo paslaugų pirkimu iš tokia veikla užsiimančios įmonės. Žiūrėdami į visą šį reikalą vadovo akimis, susirašykite visus įmanomus „pliusus“. Ne šiaip apgalvokite, o būtent susirašykite. Kodėl? Rašant galvojame kitaip. Geriausias būdas suprasti ir pačiam sau išsiaiškinti – rašyti apie tai. (Dienoraščiai tam ir egzistuoja). Be to, paprasčiausiai nepamiršite.
Toks „pliusas“ gali būti, pvz. specialios jūsų žinios, jei įmonė užsiima ypatinga veikla, šalių, su kuriomis įmonė bendrauja, kalbų mokėjimas. Arba – darbų, kuriuos atliekate, apimtys – jos gali būti gerokai didesnės nei tos, kurias gali atlikti apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Net jei jūs iki šiol to ir nedarėte, galite pradėti tai daryti: ne tik mokesčių inspekcijai ir sodrai ruošti ataskaitas bei deklaracijas, bet ir kaupti bei pateikti vadovui apskaitos duomenis, reikalingus įmonės veiklos analizei ir valdymui. Beje, buhalteriams, būtų naudinga kartais užduoti sau klausimą: kam aš dirbu – įvairioms inspekcijoms ar savo įmonei. Kas svarbiau, ir kas pirmiau? Tai jau bus ne tik didesnio kiekio ir didesnės įvairovės darbų atlikimas, bet ir suinteresuotumo parodymas. Įmonei tai reiškia, kad komanda turi narį, kuris ja rūpinasi, kuris dalyvauja jos veikloje, o ne vien stebi. Tokio nario netekti gaila, nes komanda imtų silpnėti. Perkant paslaugas iš kitų įmonių, komandos nariais jos niekada netampa. Emocinis intelektas, apie kurį jau kalbėjome, taip pat svarbus, vertinant kiekvieną konkretų darbuotoją. Buhalteriai, būdami racionalūs, ne visada tai numato. O juk atsisakyti specialisto, su kuriuo sunku susikalbėti, visada lengviau.
Dabar, kai jau žinote savo „pliusus“, turite kažką padaryti, kad ir vadovas tai žinotų. Telepatija – šiuo atveju tai pati netinkamiausia priemonė. Žinoma, geriausia apie tai pasakyti. Daug nulems ir tai, kaip pasakysite. Na, bet apie tai juk ir buvo visas šis straipsnis…
P.S. Yra dar du svarbūs momentai: pirma, visuomet verta pasitikrinti, ar tai , ką pasakėte, buvo suprasta taip, kaip jūs ir norėjote – tai vadinama grįžtamuoju ryšiu. Ir antra, jei kažką žadate, tai ir padarykite, dar geriau – jau būkite pradėję tai daryti.
Šaltinis: Masalskienė E., Masalskis V., KĮ „Lokada”
Griežtai draudžiama kopijuoti, cituoti ar kitaip naudoti tinklalapyje paskelbtą informaciją kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be straipsnio autorių sutikimo.
