Dirbate su skaičiais, ruošiate finansines ataskaitas, kurioms reikia nuolatinio susikaupimo ir atidumo? Turite suspėti „įtilpti“ į terminus ir negalite sau leisti laukti įkvėpimo, kai viskas eisis lyg sviestu patepta? O gal paaiškinimas „taip reikia“ jūsų darbe labiau įprastas nei „manau, tai iš tiesų reikalinga“? Jei taip, vadinasi visai tikėtina, kad nuolat susiduriate ir su klausimu – o kaip gi man paskatinti save darbui, kas man padėtų susikaupti ir „neištirpti“? Kitaip sakant, tai – savęs motyvavimo problema.
“Šiandien niekaip negaliu prisiversti dirbti”, – retas kuris nėra sakęs sau kada nors šios frazės. Tikriausiai puikiai pažįstamas jausmas: žinai, kad turi daug ką padaryti, bet rankos nusvyra net ir nepradėjus… Geriau įsiklausę pajusime – viena mūsų dalis tuomet sako: “tau dabar reikia ne šito“, o kita tuo tarpu bando mus priversti paklusti ir imtis veiklos. Prievarta. Ir kas gi ją mėgsta? Na, o jei sutinkame, kad ji nemiela kitiems, tai kodėl tuomet jos imamės savęs paties atžvilgiu?
„Kaip tingiu ką nors daryti…“, – irgi kartais teisinamės sau ar skundžiamės kitiems. Jei gerai pagalvotume, ko gero aptiktume, kad dažnai tai reiškia tiesiog „pavargau“. Tik mums lengviau jau pavadinti save tingiais (šiaip tai esu stiprus ir protingas, galėčiau viską padaryti, jei tik netingėčiau…) nei silpnais ir greit pavargstančiais (pavargau, vadinasi, nesu labai stiprus ir ištvermingas – taigi, esu prastesnis už kitus).
„Nebeturiu jėgų“, – kartais tiesiog prisipažįstame ir taip. Kartą teko stebėti, kaip pavargęs po ilgos iškylos pėsčiomis vaikas prašėsi namo panešamas ant rankų. Jis juk visai nebeturįs jėgų… Ir, kaip manote, ką šis vaikas veikė parneštas namo? Ogi tuojau pat nubėgo su draugais „meškerioti“ į artimiausią balą… Vargu, ar per tą pusvalandį jis atgavo jėgas. Greičiau kelionė namo buvo jau nebeįdomus dalykas po pasibaigusios iškylos. Na, o susitikimas su kiemo draugais ir naujas žaidimas – tai, žinoma, daug įdomiau, ir todėl jėgų tam reikalui tuojau pat atsirado.
Pažiūrėkime, tai kas gi daro taip, kad jėgų darbui tarsi savaime atsirastų.
Dažnai stebėdami vaikus galime matyti, kaip jie „užsižaidžia“ nejausdami nei alkio, nei nuovargio. Nes tai, ką jie daro, jiems yra įdomu. Kaip tik toks asmeniškai jaučiamas PAČIOS VEIKLOS ĮDOMUMAS ir PRASMINGUMAS sukuria pačią galingiausią vidinę motyvaciją. Juk, ko gero, ne vienas esate patyrę, kaip lengvai viskas einasi, kai ne tau darbą stumti reikia, bet kai jis, darbas, tave patį traukia ir veda paskui save.
Jei jau kas nors klausia, kaip reikėtų motyvuoti save darbui, vadinasi, darbas jam neteko įdomumo ir prasmės. Lengva pasakyti – „pasirink įdomų sau darbą“ arba „atrask įdomumą savo darbe“… Ir vis tik – gal galime ką nors padaryti? Na, bent jau pažaisti… (o juk kai žaidžiame, atsipalaiduojame, o atsipalaidavę sugebame ir daugiau pamatyti…). Taigi – pabandykite užbaigti sakinį „Šitas darbas įdomus, nes: 1-…., 2-…., 3-…, 4-…,5-….“. Jei lengvai galėjote išvardinti, sakykime, penkis dalykus, tai dabar susikaupkite ir pamėginkite dar antratiek. Ne taip greitai, bet tikrai surasite kažką įdomaus.
Dar vienas būdas atrasti tai, kas įdomu – užbaikite frazes „įdomu, per kiek laiko susidorosiu su šiuo darbu – …?“ „įdomu, kodėl šis darbas … …“; „įdomu, kiek visa tai … …“; „įdomu, kas … …“; „įdomu, kur … …“ ir pan..
Tiems, kuriuos domina pati veikla, kyla mažiau sunkumų dėl motyvacijos nei tiems, kurie orientuojasi tik į siekiamą rezultatą. Pamėginkite įsivaizduoti: jums labai patinka finansininko darbas, jaučiatės tiesiog kaip žuvis vandeny galėdamas suvaldyti didžiulius skaičių srautus, žinote, kad jums tai sekasi, ir štai – prireikia per dvi dienas padaryti sudėtingą ataskaitą. Kaip jausitės dirbdamas tas dvi dienas? Na, ir kitokia situacija: jau senokai svajojate apie kitą darbą, apskaitos tvarkymas jums tapo nuobodžiu rutininiu dalyku, bet gaila atsisakyti gero atlyginimo. Sužinote, kad reikia paruošti sudėtingą ataskaitą – per dvi dienas. Kaipgi jausitės dabar šias dvi dienas? Pirmuoju atveju orientacija į patį procesą (įdomu, kaip man pavyks, tai iššūkis pačiam sau, savo kompetencijos pasitikrinimas) padės pasiekti ir rezultatą. Antruoju atveju, kai bus orientuojamasi tik į rezultatą (jei reikia, privalau padaryti, toks jau mano darbas – dirbsiu kantriai, kiek reikės, „dantis sukandęs“, bet turiu padaryti gerai), kaip tik ir gali iškilti klausimas, kaip gi motyvuoti save darbui. Būtent tokiais atvejais pradedame versti save, įkalbinėti, guosti, lepinti saldumynais ir pan..
Na, bet neretai svarbiausia – pradėti. Nes dažnai tik praėję veikti atrandame tai, kas iš tiesų mums tampa įdomu. Ir kuo toliau gilinamės į tą veiklą, tuo labiau įdomu darosi.
Kaip tik pradėti, žinoma, neretai būna sunkiausia. Ypač jei nelabai tikime sėkme, abejojame. Todėl ir mintimis, ir elgesiu labiau verta pratinti save prie sėkmės, o ne prie nesėkmių, kurios esą gali iškilti. SĖKMĖS NUOJAUTA paskatins veikti toliau. Galite tiesiog pasakyti sau: „Man pasiseks, kaip pasisekė jau ir praeitą kartą, tuomet, kai …“ arba „jei pasiseks – turėsiu rezultatą; jei nepasiseks – turėsiu patirtį, tai irgi tam tikra sėkmė“. Juk turbūt esate pastebėję, kad baimė (kad nepasiseks, kad kitas padarys geriau, kad atsiras nenumatytų aplinkybių ir pan. …) sukausto, o būdami susikaustę mes judame labai nerangiai. Ir – priešingai – būdami tikri, kad tuoj tuoj laimėsime ar pasieksime, ką numatę, pajuntame lyg „atsidarytų antras kvėpavimas“. Prisiminkite, kaip bėgant krosą, jau pamačius finišo liniją sugebėdavote vėl bėgti gerokai greičiau, nors dar prieš minutę atrodė, kad jėgų jau nebeturite…
O įveikti kliūčių ruožą juk paprastai lengviau ir geriau sekasi tuomet, kai jaučiamas VIDINIS POREIKIS PASIEKTI TIKSLĄ. Ne šiaip noras ar užsispyrimas, o būtent poreikis – kaip tik tada juk ir sakome „man reikia tai pasiekti, aš būsiu ne aš, jeigu to nepadarysiu“, o mintys dieną naktį nejučia sukasi vien tik apie tai, siūlydamos įvairiausius sprendimus. Ar matėte kada, kaip nerimsta norintis bėgti ir vytis katę šuo, laikomas už pavadėlio? Kokia čia dar išorinė ar papildoma motyvacija bereikalinga, tik paleisk… Jei prieš pradedant darbą jūsų būsena bus tokia, įveiksite bet kokias užduotis.
Jeigu sunku net ir įsivaizduoti, kaip ir kada užbaigsite didelį darbą, kurio ir galo nesimato, ir kuris kol kas dar ir nepradėtas – padalinkite jį dalimis. Gal esate girdėję sakant: „Ar galite suvalgyti dramblį? Na, nebent jei supjausčius jį gabaliukais…“. Taigi, labai dideli, tolimi ir, atrodytų, sunkiai pasiekiami tikslai gali būti „sudalinti“ į mažesnius, o šie jau būtų palyginti lengvai ir greitai pasiekiami TARPINIAI TIKSLAI. Ir vėl norisi pateikti pavyzdį, parodantį, kaip puikiai tai daro vaikai. Įsivaizduokite: karšta vasaros diena, termometras rodo apie trisdešimt, būti prie jūros malonu, bet kelias iki jos veda pačia saulės atokaita… Vaikas netrukus randa išeitį – pamatęs vieną kitą nediduką medžio metamą šešėlį, kiek kojos neša bėga link jo lyg jis būtų saugi salelė kaitroje, ir ten ramiai sau stovi laukdamas kol palengva ateis suaugusieji… Tuomet, pailsėjęs ir įgavęs jėgų, bėgte bėga iki sekančio šešėlio. Turbūt nujaučiate, kad jei ne šis puikus jo sumanymas, be zirzimo ar nešimo ant rankų sunku būtų apsieiti – jūra būtų per daug tolimas ir nematomas tikslas, taigi, vargu, ar tai labai motyvuotų kantriai eiti per kaitrą…
Be to, visi mes daugiau ar mažiau norime patikti kitiems. Kai matome, kad mumis žavisi, kad esame skatinami ir palaikomi, jėgų ir noro veikti atsiranda keleriopai daugiau. Begalvojant, kad patinkame kitiems, imame labiau patikti ir patys sau. O tai jau gali stipriai motyvuoti – nes juk tai, ką beveikiant stiprėja savęs vertinimas, norisi daryti dar ir dar.
Visai nebūtina stengtis specialiai kažkam patikti – visuomet aplinkui yra žmonių , kurie pritaria tam, ką mes darome, ar tiesiog yra geranoriški mūsų atžvilgiu. Belieka tik juos pastebėti ir pasakyti sau: „štai – tai yra tavo „PALAIKYMO KOMANDA“. Visos tokios „palaikymo komandos“ , žinoma, negalime visur kartu su savimi vedžiotis, tačiau niekas nekliudo „pasiimti“ jos į savo vaizduotę, kad prireikus galėtume kreiptis į tuos „virtualius“ mums svarbius žmones, tapusius tam tikra prasme lyg ir „vidiniais mūsų patarėjais“. Kai sunkiai seksis save prikalbinti imtis darbo (o taip pat ir iškilus kitokiems klausimams), galėsime pasiklausti bet kurio iš jų, pavyzdžiui savo mokytojo, gero draugo ar senelės, ko galėtume griebtis. Vaizduotė ir intuicija padės išgirsti atsakymą. Įdomu yra tai, kad teiraudamiesi patarimo tokių „vidinių patarėjų“, iš jų lūpų išgirsime nebūtinai tokius pačius žodžius, kokius pasakytume patys uždavę sau klausimą „Įdomu, ką patartų man senelė?“. Be to, į tokią „virtualią“ palaikymo komandą galime priimti net ir tuos mums svarbius žmones, su kurias šiaip gyvenime niekada nesame susitikę, pavyzdžiui filmo herojų, žinomą mokslininką ar kokią istorinę asmenybę.
Ėmęsi darbo, kuris jums atrodo sunkus, sekinantis ir nepatrauklus, įsivaizduokite jums svarbaus asmens reakciją, pastebėjimus, kuriuos jis išsakytų, o ypatingai pagyrimus ir paskatinimus. Jie tikrai padės atrasti savyje jėgų tęsti darbą toliau.
Na, o dabar pažiūrėkime, kokių priemonių galime imtis, norėdami paskatinti save darbui.
Sakykime, jums reikia paruošti praeitų metų finansinę ataskaitą. Tai didelis darbas, ir prireiks jam keleto dienų. Galvojate, kad norėtumėte jį atlikti kaip galima geriau. Suprantamas noras, tačiau vien norėti negana. Užduokite sau klausimą: „o kodėl?“ – tai yra, paaiškinkite pats sau, kodėl jums šį darbą reikia padaryti labai gerai. Šitaip beaiškindamas atrasite, kurie motyvai svarbesni, kurie jų yra tie „tikrieji“, o kurie tik tarsi priedanga jiems. Be to, taip kalbėdamasis su savimi dar labiau įtikinsite save, ir jūsų noras taps vidiniu poreikiu.
Kad greit „neperdegtumėte“, išskirkite keletą tarpinių tikslų, kurių pasiekimą vėliau būtinai „atšvęskite“. Sakykim, užsibrėžėte pirmiausiai padaryti pirmąją ataskaitos dalį. Padarę tai, stabtelėkite ir pasidžiaukite – pagirkite save, pasidovanokite pertraukėlę, pasidalinkite šia savo nedidele pergale su kolegomis…
O bedirbdami nuolat ieškokite sau įdomumo tame, ką darote. Kai besigilindami į užduotį „padarote atradimus“ ir galvoje šmėsteli mintis „O, tai įdomu!“, pagaukite tą mintį, sulaikykite ją minutėlei ir pasimėgaukite ja.
Kai įdomu, nejučia vis labiau įsitraukiate į veiklą. Dabar pats metas pasižiūrėti į save tarsi iš šalies. Tas energingai veikiantis žmogus – tai jūs! Ir jei šis žmogus jums kelia susižavėjimą – puiku. Prisiminkite kokį nors savo pažįstamą, kurio nuomonė jums būtų svarbi. Įsivaizduokite, kaip jam patinkate, pagalvokite, ką jis jums pasakytų… Jums tikriausiai patiktų tai išgirsti. Taip begalvojant, pajuntate, kad šypsotės – jums gera. Gera, nes esate toks, koks ir norite būti, ir veikiate tai, ką ir norėtumėte veikti. Ką gi, metas dirbti toliau.
Jei vis tik dirbti „neinasi“, ieškokite priežasčių. Užduokite sau klausimą: „Kas man kliudo dirbti ir mėgautis savo darbu?“. Užfiksuokite visas mintis, ateinančias jums į galvą. O juk „nedarbingumo“ priežastys gali būti ne vien tik rimtos ir racionaliai paaiškinamos. Pasistenkite neslėpti jų nuo savęs. Galbūt tai susiję su jūsų fizine savijauta, prasta nuotaika dėl konfliktų šeimoje ar nerimavimu dėl rytdienos įvykių. Galbūt darbas atrodo nemielas ne dėl jo paties, o dėl tų žmonių, su kuriais jums jį reikia atlikti, arba dėl to, kad įtariate, jog jis bus vertinamas neobjektyviai ir pan..
Išsiaiškinti neveiklumo priežastis padės ir klausimas sau: „O ką aš veikiu tuomet, kai negaliu prisiversti dirbti?“. Atsakymas parodys, ko iš tikrųjų mums reikia. Nepatenkinus šių poreikių (ar nepasižadėjus jais pasirūpinti) kiti darbai gali taip ir nepajudėti.
Pasikalbėkite pats su savimi, su kitu savo „aš“. Draugiškai ir nuoširdžiai. Tačiau nuomonių skirtumo nevenkite – galite net ir pasiginčyti.
Jei vis tiek jaučiate, kad nieko negalite su savimi padaryti, pažvelkite į save tarsi į kitą žmogų. O kokių gi priemonių imamės skatindami kitus? Prisiminkite, kaip elgiatės, kai norite „užmotyvuoti“ vaiką eiti miegoti ar susitvarkyti kambarį. Iš pradžių tiesiog pasakote, ką reikia padaryti. Jei vidinės motyvacijos nėra – imate ją kurti, tai yra kalbinate, įtikinėjate, papirkinėjate „pasakėlėmis“ ar saldumynais, grasinate, barate ir net baudžiate… Na, kiekviena mama turi dar ir savų, ypatingų metodų. Pabandykite juos taikyti ir pačiam sau. Jei nepavyks pasiekti tikslo, bent jau žinosite, kaip šitaip motyvuojama jaučiasi jūsų atžala.
Sėkmės ir kūrybiško darbo su savimi!
Šaltinis: Masalskienė E., Masalskis V., KĮ „Lokada”
Griežtai draudžiama kopijuoti, cituoti ar kitaip naudoti tinklalapyje paskelbtą informaciją kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be straipsnio autorių sutikimo.
