Lapkričio 24 d. Europos Parlamente (EP) vyko renginys „Pamirštas herojus – Matthias Erzberger. Pagerbiant jo ilgalaikį indėlį į demokratiją“, skirtas Matthias Erzbergerio, vokiečių publicisto, politiko ir finansų ministro, 100-osioms mirties metinėms paminėti.
M. Erzbergeris nuo 1903 m. buvo Reichstago deputatas, 1912 metais tapęs Katalikų centro partijos lyderiu. Vienas iš renginio iniciatorių, EP narys prof. Liudas Mažylis, kalbėdamas apie šį Vokietijos politiką, demokratijos herojų ir Lietuvos nepriklausomybės rėmėją, pastebėjo, kad likimas lėmė jam veikti ypač sudėtingoje epochoje. „Bet paklauskim savęs, ar būna lengvų laikų“, – klausė politikas. L. Mažylis priminė, kad artėjo prie pabaigos kruviniausias žmonijos istorijoje karas, pavadintas tada Didžiuoju Karu. „Taip pat niekas tada nesitikėjo, kad stos dar kruvinesnis Antrasis, ir didieji karai bus numeruojami, – į istorinį kontekstą dėmesį atkreipė EP narys. – Vyko ispaniškojo gripo pandemija, kurios aukų skaičius taip niekada ir nebus sužinotas, bet yra prielaida, kad daug didesnis, negu frontuose žuvusių karių skaičius“.
„M. Erzbergeris – pamirštasis šimtmečio herojus. Vokietijos politikas, kuris sunkiausiais laikais, Pirmojo pasaulinio karo metais, kiek įmanydamas siekė demokratijos, – apie Europai svarbią istorinę asmenybę pasakojo vienas iš renginio iniciatorių prof. L. Mažylis. – M. Erzbergerio asmenybė, jo veiklos ir jo politinių interesų ratas buvo kur kas platesnis, negu viena valstybė. Jis domėjosi visomis katalikiškomis valstybėmis, o per tai – ir Lietuva, kuri tada dar tik kūrėsi kaip moderni valstybė“.
Matthias Erzbergeris rėmė Lietuvos Nepriklausomybę
Politikas atkreipia dėmesį, kad M. Erzbergerio svarba Lietuvai atkuriant valstybę ir siekiant pripažinimo 1918-aisiais yra vis dar per menkai suvokta. „Asmeniškai su jo veikla susidūriau, kai ėmiausi ieškoti Lietuvai svarbių 100 metų senumo dokumentų. To žmogaus asmenybės svarba Lietuvos valstybės kūrimui ir pripažinimui nenuginčijama, bet, kaip kartais nutinka, yra savotiškai pastūmėta į interpretacijų paraštes“, – teigė prof. L. Mažylis. Jo teigimu, lietuviams sunku suprasti tą sudėtingą institucinę santvarką, kuria pasižymėjo to meto Vokietija. Kaip pastebi L. Mažylis, kiekvienam lietuviui žinoma, kad buvo okupacinė krašto administracija, žinoma, kad veikė Lietuvos Taryba, kuri ir paskelbė nepriklausomybę. „Bet jau kur kas sunkiau paaiškinti kitų Vokietijos institucijų vaidmenį. Kad karo metu veikė parlamentas, kad, nepaisant cenzūros taisyklių ir propagandos, vis dėlto spaudoje buvo informuojama apie realius įvykius, tad ir buvo ko stengtis: o reikėjo stengtis, kad 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaracija būtų tuoj pat ir deramai paviešinta Vokietijos spaudoje“, – detales pasakojo L. Mažylis.
Anot jo, čia jau vyko kone detektyvinis suokalbis tarp deputato M. Erzbergerio ir Lietuvos Tarybos, nors dar ir po 100 metų tebėra neaišku, koks buvo pasikeitimo informacija mechanizmas tarp Berlyno ir Vilniaus. Tačiau jis buvo, nes yra neginčijami publikavimo faktai to meto spaudoje. „M. Erzbergeris nuo pat 1917-ųjų buvo tasai vedlys, kuris pažindino Lietuvos Tarybą su painiais Vokietijos imperijos valdžios koridoriais, padėjo Lietuvai diplomatiškai išlaviruoti tarp dažnai negeranoriškai nusiteikusių jėgų. Lietuvos Nepriklausomybė ne tik buvo Vasario 16-ąją paskelbta, bet pavyko ir išgauti Vokietijos pripažinimą“, – šios istorinės asmenybės indėlį į mūsų tautos istoriją plačiau paskleisti viliasi EP narys.
Kauno miesto muziejaus ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas dr. Simonas Jazavita EP renginyje dalyvavusiems priminė ir Lietuvos Tarybos ir M. Erzbergerio, kaip sąjungininko, sąsajas. S. Jazavita pastebėjo, kad Lietuvos Taryba susibūrė 1917 m. rugsėjį, Vilniaus konferencijos metu, tuo pat metu buvo pastebimas ir didelis šio vokiečių politiko aktyvumas.
„Vėjas Gabrielius Liulevičius teigė, jog M. Erzbergeris buvo geriausias sąjungininkas Vokietijoje, kurį galėjo turėti Lietuvos Taryba. Būtent tuo metu, jam turint didelę politinę įtaką Reichstage, ir atsiranda Lietuvos Taryba su tyliu Vokietijos pritarimu. Atsiminimuose M. Erzbergeris mini, kad vienas jo svarbesnių tikslų nuo 1917 m. vasaros tapo pakeisti Vokietijos santykius su Lietuva – Vokietija privalo paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe, sukurti tam tikrą valstybės tarybą ar būsimą ateities vyriausybę”, – pasakojo istorikas.
Dr. S. Jazavita pažymėjo, jog 1917-ųjų pabaigoje, kai įvykiai sparčiai keitėsi, Antanas Smetona Berlyne perskaitė paskaitą įtakingiems vokiečių politikams ir kėlė atsargius klausimus dėl nepriklausomybės. Anot istoriko, būtent už tokių dalykų matome Matthias Erzbergerio ranką, pastangas, kad tokie susitikimai vyktų.
Meistriška diplomatija ir tragiškas likimas. Šiandieninės pamokos ateičiai
Kaip įgaliotasis Reicho valdžios atstovas, M. Erzbergeris pasirašė paliaubas tarp Vokietijos ir Sąjungininkų. Galiausiai 1918 m. pabaigoje Vokietijos kariuomenė gavo įpareigojimą sutikti su bet kokiomis kapituliacijos sąlygomis ir lapkričio 11 d. Vokietija pasirašė paliaubų sutartį. Vėliau Vokietijos pralaimėjimas ir bejėgiškumas buvo susietas su Matthias Erzbergeriu asmeniu ir politikas tapo nekenčiamiausiu žmogumi Vokietijoje už paliaubų sutarties pasirašymą. Tokiu būdu viešojoje erdvėje buvo suformuotas diskursas apie jį kaip Vokietijos išdaviką. 1921 m. politikas buvo nužudytas dviejų dešiniųjų teroristinės grupuotės „Organisation Consul“ ekstremistų, kurie laikė jį atsakingu už Vokietijos laivyno perdavimą ir Versalio taikos palaikymą. „1921-ųjų rugpjūčio 26 dieną buvo įvykdyta politinė žmogžudystė. Du teroristai Vokietijos kurorte nušovė Matthiasą Erzbergerį. Netekome energingo, drąsaus demokratijos ir Lietuvos Nepriklausomybės šalininko“, – pasakojo prof. L. Mažylis.
Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas, vokietis krikščionis demokratas Rainer Wieland renginio metu taip pat pastebėjo, kad M. Erzbergerio atminimo negalima užmiršti dėl daugelio priežasčių, nors jis kaip istorinė asmenybė nėra labai plačiai žinomas, nes daug kas šio politiko nekentė, jo žmogžudystės tyrimas buvo sąmoningai vilkinamas. Vis dėlto, politiko teigimu, M. Erzbergerio gyvenimo istorija liudija, jog daugelis šiandien vykstančių dalykų jau yra nutikę anksčiau.
„Labai svarbu turėti galimybę diskutuoti, nesutikti, išsakyti savo nuomonę. Sudėtinga, kai kiekvienas įsivaizduoja, kad tik jis žino tiesą, gyvena savo „burbule“ ir dėl to yra pranašesnis už kitus, negerbia jam nepritariančių. Būtent tai ir atsitiko, kai tie jauni žmonės nusprendė, kad jie nušaus M. Erzbergerį, nes jie žino geriau. Taigi, prisimindami jį ir jo gyvenimą, turime stengtis, kad kai kurie dalykai nesikartotų. Dažnai leidžiamos knygos apie politikus, kurių gyvenimai baigiasi tragiškai, ir M. Erzbergeris yra vienas iš tų, kurie nukentėjo dėl savo įsitikinimų“, – sakė EP narys, vokietis R. Wieland. Politikas kartu pasidžiaugė, kad Europos Parlamente šiuo metu yra pateiktas pasiūlymas vienai iš posėdžių salių suteikti Matthias Erzbergerio vardą.
EP renginio metu apie M. Erzbergerio įtaką Vokietijos politikai kalbėjo šios šalies istorikas dr. Christopher Dowe. Istorikas iš Vokietijos priminė apie politiko pastangas atskleisti korupcijos, netinkamo lėšų valdymo, piktnaudžiavimo tarnyba, netgi žmogždystės atvejus Vokietijos kolonijose – jis informavo apie tai Vokietijos vyriausybę, tačiau pastaroji ne tik nutildė, bet ir ėmėsi persekioti informatorius.
„Tuomet M. Erzbergeris nusprendė atskleisti šiuos atvejus visuomenei, žiniasklaidai, ir apie jo veiklą sužinojo net tarptautinė spauda. Tai leido jam daryti didžiulį visuomeninį spaudimą ir, nepaisant kaizerio pasipriešinimo, privertė kai kuriuos atsakingus asmenis atsistatydinti. Tai sukėlė didžiulį sąmyšį – kažkoks mokytojas iš švabų krašto sugebėjo nuversti valdžios pareigūnus. Kaizeris buvo įsiutęs ir pareikalavo kanclerį užgniaužti M. Erzbergerį, jo partiją“, – pasakojo C. Dowe.
Rinkimų kampanijos metu vyriausybė skyrė daug lėšų nacionalinėms organizacijoms ir lobistams, kad jie galėtų šmeižti M. Erzbergerį, kuris buvo matomas tarsi Tėvynės išdavikas. Tačiau situacija buvo jam palanki – jis viešai paskelbė, kad vyriausybė kišosi į rinkimus, ir galiausiai juos laimėjo. Vėliau, pasak C. Dowe, dėl kovos už demokratiją, M. Erzbergeris tapo dešiniųjų neapykantos objektu.
„Buvo daug išpuolių, ir galiausiai jis buvo nužudytas. Už tai buvo atsakinga slapta organizacija, planavusi nuversti tuometinę demokratinę sistemą. Susidomėjimas M. Erzbergerio gyvenimu gali padėti mums geriau suprasti šiuolaikinę demokratiją ir vertinti ją – manau, tas pasakytina apie Vokietiją, bet tikiuosi, kad lygiai taip pat pasakytina ir apie tarptautinę areną“, – teigė istorikas.
Renginio metu EP narys prof. L. Mažylis taip pat pasidalijo mintimis ir apie savo emociją, kuomet ieškant svarbių Lietuvai dokumentų suprato M. Erzbergerio vaidmenį Lietuvos valstybės atkūrimui. „Patikėkite, kad tyrėjui yra didelis džiaugsmas įžvelgti tarp sausų tarnybinių – tada slaptų – to meto dosjė žmogišką santykį, tarpusavio pasitikėjimą, tam tikrą idealų ir vertybių bendrumą tarp jėgų, vedančių aršią diplomatinę kovą. O tokia kova tarp Vokietijos ir Lietuvos tikrai tuo metu vyko. M. Erzbergeris ir Lietuvai, ir Vokietijai buvo vienas toks Reichstago deputatas, kurio net ir pavardės nebūtina prirašyti, nes ir taip aišku, kad tai gali būti tik apie jį“, – apie M. Erzbergerio atminimą kalba politikas. L. Mažylio teigimu, Lietuvos pusei tai buvo tarpininkas, savotiškas vedlys painiais Vokietijos valdžios koridoriais, o matant jo išsikeltų uždavinių mastą tenka tik stebėtis, kaip tai galėjo būti pakeliama vienam politikui – pagal veiklos rezultatus jis atstodavo ištisas institucijas.
L. Mažylis renginyje pasakojo, kad tai, jog M. Erzbergeris buvo tikrai svarbus politikas, pamatė ir per savo pažintį su šios istorinės asmenybės archyvais. „Daugelis pirminių šaltinių, susijusių su M. Erzbergeriu, yra sunaikinta, o štai Štutgarto archyve pamačiau jo laiškus, rašytus hercogui Wilhelmui von Urachui, to meto kandidatui į Lietuvos sostą. Nors Lietuva taip ir netapo monarchija, bet savo akimis mačiau per 100 metų išgulėjusius neliestus laiškus“, – išskirtine informacija dalijosi L. Mažylis. O pasak S. Jazavitos, Wilhelmas von Urachas buvo M. Erzbergerio pasiūlymas. Jis buvo hercogo draugas, kuris ir prisidėjo prie jo siūlymo tapti Lietuvos monarchu. Jei ne pasikeitusios sąlygos, tai būtų tapę realybe. Po diplomato nužudymo Lietuvos spauda užjautė jį ir užjautė tą pačią Vokietiją, manydama, jog Versalio nugalėtojų sąlygos buvo gal kiek ir per griežtos bei išprovokavo vėliau žinomas tragedijas“, – to meto istorinę liniją apibendrina S. Jazavita.
Apibendrinamas renginį L. Mažylis pastebėjo, kad per tokių asmenybių kaip M. Erzbergeris paminėjimą mes galim pajėgti pažvelgti į savo bendrą Europos istoriją, nebijoti to daryti. „Neturi būti užmaršties. Užmarštis yra iš baimės atpažinti vakarykštį save, nes šiandien mes esą kitokie, tobulesni. Bet iš tikrųjų neįvertinus bendros ateities – nepažvelgus į save pačius iš šalies – mes sunkiai suprasim ir save, ir kitus, ir savo kaimynus. Taigi Matthias Erzbergerio gyvenimas mus daug ko pamoko: tiesumo, principingumo, konstruktyvaus požiūrio į ateitį. Jo gyvenimas buvo sudėtingas, dramatiškas, tragiškas, o pagaliau vis tiktai pergalingas“, – apie istorinės atminties svarbą ir vokiečių politiko likimą kalbėjo L. Mažylis.
Pranešimą paskelbė: Simona Sutkute, Europos Parlamento nario Liudo Mažylio biuras