Kartą, kai jaučiausi visiškai pavargusi ir man norėjosi tik svajoti apie atostogas, užsukau į vienos kelionių agentūros tinklapį. Ten akį patraukė siūlymas pažaisti, o tuo pačiu ir pasitikrinti, kaip gerai pažįstu pasaulio šalis – „žaisk ir laimėk“ ar kažkas panašaus. Ekrane pasirodė Afrikos žemėlapis su visų jos valstybių kontūrais, tik niekur nebuvo užrašų, nurodančių, kur kokia šalis. Kas keletą sekundžių greta žemėlapio išnirdavo vis kitos valstybės pavadinimas, o žaidėjui (t.y. man) reikėdavo nedelsiant surasti tą šalį žyminčią teritoriją. Dirbant greitai ir tiksliai, per tam tikrą laiką (atrodo, tris minutes) turėjo būti „užpildytas“ visas žemėlapis. Na, o jei padarysi klaidų ar per ilgai svarstysi, tuomet tiesiog nebetilpsi į numatytą laiką, ir…

Žodį “stresas” taip įpratome naudoti kasdieninėje savo kalboje, kad dažnai nė nesusimąstome, ką jis reiškia. “Stresuoju”, – sakome – ir viskas turėtų būti lyg ir aišku. Bet pamėginkime šią būseną nusakyti kitaip. Greičiausiai tuomet sakysime “nervinuosi”, “bijau”, “nerimauju”. O gal “kažko ant širdies negera”, “net drebu visas”, “esu pernelyg įsitempęs”, “niekaip negaliu atsipalaiduoti”, “virpu iš nekantrumo” ar “noriu ir bijau” ir pan.. Pasirodo, jau vien tai, kad rasime ir kitų žodžių streso būsenai nusakyti, mums daug ką gali atskleisti apie jo priežastis ir pasireiškimą, ir netgi užuominomis duoti nurodymus, kaip elgtis toliau, kad ši būsena mums ne kenktų, o pagelbėtų. Taigi – stresuoju? Pirmoji pagalba sau – atsakyti į klausimus:…

Savo darbo vietose bendraujame su daugeliu žmonių – bendradarbiais, klientais, tiekėjais, partneriais, įvairiais tikrintojais… Visi žinome, kad „klientas visada teisus”, ir kad mes turime patenkinti jo poreikius, kad su kolegomis reikia bendradarbiauti, nes esame viena komanda, kad su tikrintojais reikia būti itin mandagiems, kadangi nuo jų daug kas priklauso ir t.t. Asmeniniams poreikiams čia, atrodo, nebelieka vietos. Tačiau vis dėlto jie egzistuoja ir primena apie save žymiai dažniau negu mes tai įstengiame suvokti. Užmiršti ir nevaldomi savo šeimininkų kartais jie ima krėsti piktus pokštus, nes, ilgai buvę nuslopinti, ūmai ima veikti pačiose netinkamiausiose situacijose. Pirmas žingsnis siekiant valdyti ir patenkinti savo asmeninius poreikius darbo vietoje – tai išmokti juos pažinti…

Kokia ilga bebūtų kelionė, ji visada prasideda nuo pirmojo žingsnio. Tas tinka ir viešai kalbai. Kai pradedate kalbėti, pasistenkite nepamiršti šių dalykų. 1.Pasisveikinimas. Nusišypsokyte ir pasakykite susirinkusiems „Labas rytas”. Tai parodys auditorijai, kad esate patenkintas būti čia, dabar ir su jais. 2.Prisistatymas. Pasisakykite, kas jūs, iš kur esate ir ką veikiate. Kodėl būtent jūs sakote šią kalbą? Auditorija tikrai tai nori žinoti. Parodykite, kad išmanote temą, apie kurią ruošiatės kalbėti. 3.Tema. Tai – apie ką jūs ketinate kalbėti. Tai tarsi knygos turinys. Trim – penkiais punktais aiškiai ir vaizdžiai nusakykite tai, kam bus skirtas jūsų pranešimas. 4.Laikas. Praneškite, kiek truks Jūsų pasirodymas. Kada jūs baigsite? 5.Klausimų ir atsakymų dalis. Informuokite…

Jei į darbo su personalu reikalus pažvelgtume darbdavio akimis, greit suprastume, kad darbuotojo noras dirbti yra ne ką mažiau svarbus nei jo sugebėjimas padaryti tai, ko iš jo tikimasi. O gal net ir dar svarbesnis. Kitaip sakant, tai – motyvacijos klausimas. Ir jis rūpi kiekvienam vadovui, vos tik jis tampa vadovu. Na, o jeigu vadovavimas nėra jūsų pagrindinis darbas, jei tiesiog esate komandos narys, specialistas, svarstydamas apie tai, kas gali skatinti žmones efektyviau dirbti, dažniau galvoje turite save nei kitus. Kartą vienas vadovas paklausė, ką daryti, kad darbuotojas būtų motyvuotas dirbti? Ir pats atsakė į šį klausimą – „Nieko! Vadovas nieko neturi daryti, paprasčiausiai į darbą reikia priimti tik tuos,…

Dirbate su skaičiais, ruošiate finansines ataskaitas, kurioms reikia nuolatinio susikaupimo ir atidumo? Turite suspėti „įtilpti“ į terminus ir negalite sau leisti laukti įkvėpimo, kai viskas eisis lyg sviestu patepta? O gal paaiškinimas „taip reikia“ jūsų darbe labiau įprastas nei „manau, tai iš tiesų reikalinga“? Jei taip, vadinasi visai tikėtina, kad nuolat susiduriate ir su klausimu – o kaip gi man paskatinti save darbui, kas man padėtų susikaupti ir „neištirpti“? Kitaip sakant, tai – savęs motyvavimo problema. “Šiandien niekaip negaliu prisiversti dirbti”, – retas kuris nėra sakęs sau kada nors šios frazės. Tikriausiai puikiai pažįstamas jausmas: žinai, kad turi daug ką padaryti, bet rankos nusvyra net ir nepradėjus… Geriau įsiklausę pajusime…

Vaikystėje mokytojai ir tėvai mums sakydavo: mokykis, žinių ant kupros nenešiosi, jei gerai mokysies, ir gyvenime daugiau pasieksi. Daugelis mūsų iš tiesų yra linkę manyti, kad karjera pirmiausiai priklauso nuo profesinių žinių turėjimo. Tačiau jei taip būtų, tai daugiausiai pasiektų tie, kurie mokėsi dešimtukais (ar penketais…). Tikriausiai jau šypsotės – yra ne taip. Giminių ir naudingų pažįstamų ratas, apie kurį dabar pagalvojote, be abejo, yra reikšmingas faktorius. Tačiau net turint tokią paramą, tai, ką žinai, dar reikia ir panaudoti. Atrodytų, turintiems aukštesnį IQ (intelekto koeficientą), tai turėtų sektis geriau. Ilgą laiką taip ir buvo manoma. Bet, pasirodo, geri intelektiniai sugebėjimai ir nemenkas dalykinių žinių bagažas – tai dar ne viskas,…