Sveiki gyvi, brangūs akustinės gitaros gerbėjai!
Šiandien noriu pakalbėti apie medienos įtaką instrumento skambėjimui. Vis žinome, jog bet kokios gitaros skambesys (akustinės ypač) priklauso nuo daugybės faktorių – instrumento dydžio, jo formos, spyruoklių tvirtinimo ir netgi nuo tokių, atrodytų, nereikšmingų detalių, kaip grifo svorio ir stygų laikiklio. Bet, svarbiausia – mediena, būtent nuo jos viskas ir prasideda..
Ne paslaptis, jog visos gitaros skamba skirtingai ir viena iš pagrindinių to priežasčių – medienos, iš kurios jos pagamintos, skirtumai. Todėl, atmesdami visas smulkias detales ir sąlygiškumus, mes pabandysime išsiaiškinti, kokiu būdu medienos rūšis įtakoja gitaros skambėjimą.
Kokia mediena yra naudojama gitarų gamybai?
Pasakysiu atvirai – jų taip daug, kad net sunku išvardinti. Bet yra, taip vadinamos „tradicinės“ medienos rūšys.
Pradėsime nuo pagrindinės gitaros dalies – viršutinės dekos sienelės. Ši instrumento dalis labiausiai įtakoja garsą. Jos gamybai naudojamos dvi standartinės medienos rūšys – tai eglė (spruce) ir kedras (cedar).
Paprastai, eglė priduoda gitarai aštresnį skambesį, o kedras skleidžia minkštesnį ir „aptraukiantį“ garsą. Akustinėse gitarose paprastai naudojama eglė, vadinama „sitka spruce”. Ji auga kaip Amerikoje, taip ir Europoje ir nėra reta rūšis, todėl jos kainos nėra labai aukštos.
Kai kada gitaros priekinių sienelių gamybai naudojama taip vadinama „engelmann spruce”, šią tūšį dar vadina „vokiška egle“. Auga ji pagrindė Alpėse ir Kanadoje. Ji kiek minkštesnė už įprastą eglę – turi baltą atspalvį ir yra beveik pieno spalvos. Ypač gerai tai pastebima ant senesnių instrumentų, kuriuose „sitka“ tampa aukso spalvos, o „engelmann” – pasidaro lengvai gelsva.
Labai retais atvejais, paprastai instrumentuose, kainuojančiuose daugiau nei 3000 JAV dolerių, galima pamatyti dar vieną eglės rūšį – „аdirondack spruce” – ”raudonąją eglę”. Tai pakankamai reta ir brangi elglės rūšis, turinti aiškų skambesį, kaip ir sitka, tik gilesnį. Kažkada būtent ši eglės rūšis buvo laikoma gitaros gamybos standartu. Bet, jau daug metų absoliuti dauguma gitarų yra gaminamos iš „sitka spruce”.
Su metais eglė įgyja gilesnį garsą. Ji kaip geras konjakas – ko senesnė, tuo geriau. Kedras tokios savybės neturi. Bet, kaip ir visose taisyklėse, taip ir čia yra išimčių. Kartais pasitaiko maloniai skambančių ir pakankamai brangių gitarų, kurių visa deka yra padaryta iš raudonojo medžio arba iš koa. Bet, kaip minėjau – tai išmitys.
Pereikime prie šonų ir užpakalinės dėžės dalies. Paprastai jos gaminamos iš vienodos medienos. Pati populiariausia – „mahogany” – (raudonas medis), „rosewood” (palisandras) ir „maple”(klevas). Raudonasis medis priduoda instrumentui minkštą „lygų“ garsą. Jis paprastai yra vidutinio gilumo ir kiekviena styga gerai skamba atskirai. Naudojant garso nuėmėjus, ši medžio rūšis taip pat labai yra tinkama – ypač jei instrumentas neturi vidinių garso nuėmėjų.
Palisandras turi gilesnį ir „klampesnį“ garsą – tai ypač jaučiasi bosose. Ta medienos rūšis labiausiai tinka ritminėms gitaroms, orkestrinėms gitaroms ir jei jums tiesiog patinka gilesnis skambėjimas.
Visos kitos rūšys yra lyginamos su šiomis dvejomis. Pavyzdžiui, klevas turi aštresnį ir skambesnį garsą, nei palisnadras, t.y. jis yra arčiau raudonojo medžio, bet jis neturi tokio melodingumo ir minkštumo, kaip raudonasis medis.
Dar vienas gerai gitaros gamintojams žinomas medis – riešutas. Jo garsas ganėtinai skambus ir nelabai gilus, bet jei jį derinti su kedru, tai gausis puikūs rezultatai.
Paskutiniu metu populiarėja gavajiška koa. Jos garsas kiek dusliokas, bet minkštas ir pakankamai gilus. Tai viena iš pačių gražiausių medžio rūšių, kurias tik teko matyti.
Pabaigai reikėtų pasakyti, jog pats „elitiškiausias“ medis akustikoje laikomas braziliškas palisandras. Iki 1969 metų praktiškai visi jį ir naudojo, bet Brazilijos vyriausybei uždraudus šios medienos eksportą, už dvi geras sausas gitaros sienelėms tinkamas lenteles, reikia pakloti iki 2000 JAV dolerių. O tai ne kiekvienam pagal kišenę.
Gitaros grifai taip pat paprastai gaminami iš raudonojo medžio, kiek rečiau iš klevo. Tai tvirtos ir sąlyginai nebrangios medžio rūšys. Klasikinėse gitarose dar būna naudojamas kedras su įklijuota juodmedžio juosta. Juodasis medis labai tvirtas ir jį yra malonu naudoti intarpų ir stygų laikiklių gamybai. Bet, jis yra ir pakankamai brangus, todėl naudojamas dažniausiai tik brangiuose instrumentuose.
Štai ir beveik viskas. Liko tik dekoratyvinės detalės. Dažniausiai jos būna plastikinės. Brangiuose instrumentuose pasitaiko ir medinių, bet garso jos faktiškai n
