Pirmą kartą nuo pat 2012 metų skolos krizės dėl euro zonos likimo dominuoja optimistinės nuotaikos. Yra svarių argumentų, patvirtinančių, kad ūkis toliau stiprės.
Euro zona (pagaliau) ima ženkliai augti
Euro zonos ūkis, priešingai nei JAV „Citi“ ekonomikos netikėtumų indeksas (US CESI), siekiantis dvejų metų žemumas, išliko teigiamas nuo 2016 metų IV ketvirčio, o ekonominiai rodikliai nuo metų pradžios nuosekliai viršijo lūkesčius.
Euro zona, daugybę metų kamuojama aukšto nedarbo lygio ir lėto augimo, ekonomiškai atsigauna. € monetos rodikliai auga (siekia 0,7 proc.), o daugelis išankstinių rodiklių, tokių kaip 10 metų itin vertinamos naujų automobilių registracijos bei vartotojų apklausos, patvirtina teigiamą augimo pagreitį. 2017 metų I ketvirtį imta mažiau vartoti tik todėl, kad dėl neįprastai šiltų orų sumenko išlaidos komunalinėms paslaugoms.
Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiais, didėjant užimtumui ir skolinimui, vartojimas euro zonoje akivaizdžiai auga, metinis pokytis greičiausiai sieks apie 1,4–1,5 proc.
Populizmas jau nebėra populiarus
Pirmojoje metų pusėje rinka buvo neteisingai įkainojusi politinę riziką. Rinkimų rezultatai Olandijoje bei Prancūzijoje ir apklausos Vokietijoje leido tikėtis aiškios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU / CSU) pergalės (41 proc. rinkėjų deklaravo palaiką šią sąjungą, kai socialdemokratus (SPD) palaikė 25 proc. rinkėjų, o Alternatyvos Vokietijai partijos (AfD) palaikymas nukrito žemiau 10 proc.). Tai patvirtina, kad investuotojai hiperbolizavo politinę riziką.
Panašu, kad populizmą visoje Europoje ištiko krizė. Tai byloja Tikrųjų suomių frakcijos skilimas Suomijoje ir Penkių žvaigždžių judėjimo problemos per rinkimus Italijoje. Politinė rizika iš Europos persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Vis labiau įtikima atrodo, kad prezidentui D. Trumpui bus surengta interpeliacija.
Sugrįžo užsienio kapitalas
Sumažėjusi politinė rizika ir geri ūkio rezultatai sukėlė pasitikėjimo pliūpsnį. Jis nulėmė, kad padidėjo į euro zoną nukreipti kapitalo srautai. Dėl šios priežasties numatoma, kad euras pirmą kartą per pastaruosius trejus metus akivaizdžiai sustiprės. Europos akcijų rinka taip pat neatsilieka (prieaugis nuo metų pradžios siekia 15,4 proc., o Jungtinėse Amerikos Valstijose – 7,1 proc.).
Investuotojai grįžo prie europietiško turto, nuogąstaudami, kad gali būti pakoreguotos JAV rinkos. Kainos ir pelno santykis (PE), palyginti su Kintamumo indeksu (VIX), siekia visų laikų aukštumas. Tai perspėja investuotojus ir ragina juos rinktis tų šalių rinkas, kuriose akcijos yra pigesnės, pavyzdžiui, Europos (šiek tiek mažiau besiplėtojančių šalių).
Verslo investicijos šiais metais yra dėmesio centre
Dabar vis daugiau investuojama visame pasaulyje, o 2016 metų rugpjūtį augimas buvo nukritęs iki mažiau nei 1 proc. per metus. Per paskutinį 2016 metų ketvirtį ši tendencija akivaizdžiai pakito. Šiuo metu verslo apklausos žada, kad teigiama tendencija stiprės.
2017 metų I ketvirtį prireikė didelių išlaidų kapitalui euro zonoje formuoti. Spėjama, kad per kitus šešis mėnesius jos dar padidės. Vis dėlto nėra garantijos, kad verslas patirs investicijų renesansą, mat įmonės vis dar tikisi daugiau užuominų apie tai, kokia bus bendra pasaulio ūkio kryptis. Mano nuomone, tai yra tikroji kibirkštis, įžiebianti aukštesnio ilgalaikio euro zonos BVP augimą.
Tačiau yra ir reikšmingų rizikos veiksnių, kurie trukdo euro zonos ūkiui atsigauti…
Rinkos netiki, kad centriniai bankai sugebės įgyvendinti su infliacija ir atlyginimais siejamus tikslus
Rinkos lūkesčiai dėl infliacijos, išskaičiuoti, vertinant 10 metų trukmės obligacijų pajamingumą, Vokietijoje siekia 0,98 proc., Prancūzijoje – 1,05 proc., o Italijoje šis rodiklis yra 0,94 proc. Tiesą sakant, infliacija ir atlyginimai – labiausiai atsiliekantys euro zonos ekonominiai rodikliai. Bazinis naftos kainų poveikis taip pat negelbėja, nes žaliavinės naftos kainos pastaruoju metu buvo verčiamos judėti žemyn. Tiek 2016 metų IV ketvirtį, tiek 2017 metų I ketvirtį atlyginimų augimas iš pradžių paliko gerą įspūdį, tačiau netrukus duomenys buvo patikslinti ir tapo gerokai kuklesni.
„Eurostat“ duomenimis, atlyginimų augimas I ketvirtį krito iki 1,4 proc. per metus, o atitinkamas Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) rodiklis sumažėjo iki 1,25 proc. (tendencija svyruoja tarp 1,4 ir 1,5 proc.). Tikimasi, kad atlyginimai vidutiniu laikotarpiu mažai paaugs, nes, remiantis EBC duomenimis, 18 proc. euro zonos darbo jėgos dirba menkiau, nei norėtų. Per pastaruosius kelis mėnesius centrinis bankas ėmėsi reguliuoti labai išaugusį nedarbo lygį, darbų kokybę ir atlyginimų augimą, atsižvelgdamas į tai, kad nedaromas spaudimas kelti atlyginimus, o tai reikšmingai komplikuoja ECB uždavinius.
Dėl to ECB gali nesiryžti rugsėjį paskelbti, kad sumažintos skatinamosios politikos apimtys. Priklausomai nuo to, kiek duomenų bus surinkta, šis pranešimas gali būti atidėtas iki metų pabaigos. Atidėtas skatinamosios politikos apimčių mažinimas gali būti geras ženklas, liudijantis rinkos plėtrą. Tačiau tai būtų įrodymas, kad euro zonos ūkio atsigavimas išlieka trapus.
Pasauliniu mastu mažėja paspirtis skolinti
Kol kas Europoje skolinimas auga. Tai vis dar skatina ekonominę veiklą. Žvelgiant iš balanso perspektyvos, pinigų kiekio rodiklio P3 (M3) bei paskolų privačiajam sektoriui augimas po 2015 metų tapo teigiamas. 2017 metų I ketvirtį jis pasiekė, atitinkamai 5,4 proc. ir 1,9 proc. per metus.
Nagrinėjant išsamiau, atskleista, kad privatusis sektorius reikšmingai stiprėjo kertinėse Europos Sąjungos šalyse, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje (jis stipriai atsigavo nuo 2016 metų vidurio), tačiau smuko daugelyje Viduržemio jūros valstybių, ypač Italijoje, kuri pelnytai vadinama „euro zonos ligone“.
Žvelgiant iš srautų perspektyvos, susidaro ne toks teigiamas įspūdis. Jis patvirtina, kad atsigaunama lėtai. Per 2017 metų I ketvirtį paskolų teikiama paspirtis susilpnėjo, nes susidarė mažesni paskolų srautai ir susiformavo neigiamas bazės efektas. Tačiau šį nežymų nuokrypį vidutiniu laikotarpiu turėtų kompensuoti bendrosios paklausos rodikliai (ypač pirkimų vadybininkų indekso (PMI)), kurie atrodo labai padrąsinantys.
Labiausiai neramina klausimas, kiek laiko euro zona pajėgs atsispirti pasauliniam paskolų teikiamos paspirties lėtėjimui. Šį lėtėjimą daugiausia lemia Kinija, kurios investicijos tampa vis mažiau produktyvios, o skolinimo standartų politika griežtinama, siekiant suvaldyti alternatyvius skolintojus. Šiek tiek mažiau Europą veikia ir tai, kad JAV ūkis ėmė lėčiau augti (tai, galų gale, yra visai normalus ekonominio ciklo etapas, patyrus aštuonerių metų augimą).
Jei ir toliau tradiciškai šešių mėnesių BVP augimas atsiliks nuo paskolų pokyčių, galėsime tikėtis, kad pasaulinis ūkis, įskaitant euro zoną, sulėtės antrojoje metų pusėje.
Žinoma, tai nėra tiksli prognozė, nes galima nesunkiai įsivaizduoti, kad centrinis bankas įsikiša ar Kinijos biudžeto politika paskatinama, siekiant išvengti tokio scenarijaus. Pagrindinis iššūkis euro zonai – kaip paversti dabartinį optimizmą, kilusį sumažėjus politinei rizikai ir nusilpus „Macron efektui“, papildomu augimu. Tai apsaugotų, kad neigiama JAV verslo ciklo pabaiga nepadarytų įtakos Europos atsigavimui.
Galite laikyti mane naiviu, tačiau tikiu, kad „Merkcron“ (A. Merkel ir E. Macron duetas) yra pajėgus sėkmingai įgyvendinti politinę iniciatyvą – atgaivinti europinį projektą, pasibaigus rinkimams Vokietijoje, ir taip įkvėpti optimizmo.
Vokietijos kanclerė A. Merkel greičiausiai nebandys išsaugoti posto po 2022-ųjų. Ji, kaip ir visi politikai, be abejo, norės būti prisimenama už didžius pasiekimus… kurių sąrašas šiandien yra ganėtinai trumpas. Savo ruožtu, E. Macron puikiai supranta, kad, jei jam iki penkerių metų kadencijos pabaigos nepavyks pagerinti ekonominės situacijos, Nacionalinio fronto partijos galimybės užimti valdžią labai padidės.
Matome, kaip realiai Prancūzijos ir Vokietijos vadovų interesai suartėja. Tai gali atvesti prie tokių ambicingų europinių projektų, kokie buvo įgyvendinami V. Giscardo ir H. Schmidto laikais.
Viena tokių galimybių – sukurti tikrą euro zonos biudžetą, kurio tikslas būtų skatinti ūkį, šiam išgyvenant nuosmukio momentus.
Parengė Christopheris Dembikas, „Saxo Bank” ekonomistas
