Studijos

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. M. Antonovičius: „Lietuvos tariamas mažumas nėra jokia kliūtis aktyviai veikti ginant ir atnaujinant Kovo 11-osios tarptautinę tvarką“

2022 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureato dr. Marijušo Antonovičiaus kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje:

Gerbiama Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Seimo nariai ir narės, valstybės atkūrėjai ir atkūrėjos, užsienio ambasadoriai, svečiai,

Dėkoju Komisijai už skirtą stipendiją ir už suteiktą galimybę kalbėti šiai garbiai auditorijai. Savo tyrime lyginsiu Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos užsienio politikas Baltarusijos atžvilgiu. Verta pabrėžti, kad šis tyrimas puikiai įsilieja į ilgą intelektualinę tradiciją, kuri mato mąstymą apie Lietuvos vietą tarptautinėje erdvėje kaip valstybę stiprinantį veiksnį. Tą puikiai parodo mūsų valstybės kūrėjai ir kūrėjos bei jų palikti steigiamieji, svarbiausieji Lietuvos valstybingumo dokumentai.

1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija numatė užsienio reikalų ministro pareigybės steigimą, o tų pačių metų spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas nubrėžė lietuvių santykių su lenkais viziją ir bendrą gyvenimą vienoje federacinėje valstybėje.

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akte parašyta, kad Lietuvos Taryba rėmėsi pripažinta tautų apsisprendimo teise, atskyrė valstybę „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“, numatė galutinai nustatyti santykius su kitomis valstybėmis, o patį Aktą galima skaityti ir kaip prašymą kitoms valstybėms pripažinti Lietuvą.

1990 m. kovo 11-osios Akte dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo skaitome: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte.“

Taigi esminiai Lietuvos valstybingumo steigiamieji dokumentai rodo, kad Lietuvos valstybingumas yra neatsiejamas nuo mąstymo apie Lietuvos vietą pasaulyje ir santykį su ją supančia aplinka. Galima pastebėti ir tam tikrą per 200 metų nueitą intelektualinį kelią: 1791 m. daugiausia svarstyta apie lietuvių santykius su viena tauta, su lenkais, 1918 m. – apie Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis, ypač kaimyninėmis, o 1990 m. ne tik paskelbtas Lietuvos tarptautinio suvereniteto atkūrimas, bet ir nubrėžta tam tikra vizija, kokiame pasaulyje norėtų funkcionuoti Lietuva ir kaip jame turėtų būti tvarkomi tarptautiniai santykiai.

Deja, bet ši Kovo 11-osios tarptautinės tvarkos vizija, apie kurią kalba ir 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija, dabar yra brutaliai, negailint žmonių gyvybių puolama Ukrainoje. Kremlius šiuo karu siekia ne tik pavergti Ukrainą, bet ir sugrąžinti į Europą jėgos teisę, oligarchiją ir panieką žmogiškajam orumui.

Tad kaip turime ginti lietuviškąją Kovo 11-osios tarptautinę tvarką ir ką mums patartų tarptautinių santykių disciplina?

Karinis atgrasymas, 3 proc. nuo BVP krašto apsaugai yra būtina, bet nepakankama sąlyga. Drauge būtina ne tik Vakarų, bet viso demokratinio pasaulio konsolidacija, kuri nebeleistų autoritarinėms valstybėms šantažuoti mūsų vidaus ir užsienio politiką, lobti iš mūsų ekonomikos, korumpuoti mūsų institucijas ir vogti mūsų išradimus.

Šios kovos eigai Lietuva gali turėti ne simbolinę, bet realią įtaką. Taip yra ne tik dėl mūsų narystės Europos Unijoje ir NATO, atveriančios plačias veikimo galimybes. Taip yra dėl to, kad šią kovą laimės tos valstybės, kurios geriausiai sugebės įveiklinti visuose savo piliečiuose glūdintį potencialą, nepaisant to, kur tie piliečiai gimė, kokia jų odos spalva, religija, gimtoji kalba ir kiek jie jų turi, su kuo jie miega, kokios yra jų fizinės galimybės ar ribotumai.

Dėl to Lietuvos tariamas mažumas nėra jokia kliūtis aktyviai veikti ginant ir atnaujinant Kovo 11-osios tarptautinę tvarką. Kai kuriais atvejais mažumas gali tapti ir dideliu privalumu. Pavyzdžiui, tai gali pagreitinti mūsų siekį įgauti energetinę nepriklausomybę ir įgyvendinti žaliąją transformaciją. Mūsų mažumas niekaip netrukdo eksperimentuoti su naujomis atstovaujamosios demokratijos formomis ar pateikti sprendimus technologinio proveržio sukurtoms etinėms problemoms. Mes turime visas galimybes imtis šių ir kitų klausimų sprendimo lyderystės ir rodyti kelią visam demokratinių valstybių aljansui.

Tad Lietuvos geografinė padėtis ir dydis nėra paralyžiuojantis nuosprendis, reiškiantis, kad turime pasyviai laukti ką nuspręs „didieji“ Vakaruose ar ką sukombinuos „didieji“ Rytuose. Atsiminkime, kad Lietuva yra tarptautinių santykių subjektas, turintis platų įrankių ir būdų arsenalą ginti ir atnaujinti lietuvišką Kovo 11-osios tarptautinę tvarką. To ir palinkėsiu mums visiems šiandien. Ačiū už dėmesį.

Pranešimą paskelbė: Rimas Rudaitis, Lietuvos Respublikos Seimas

Parašykite komentarą