Studijos

Teatro ir džiazo performanso „Infinity“ bendrakūrėjas Dalius Naujokaitis: visi girdi ir mato širdimi

Vasario 9, 10, 11 d. 18.30 val. į Valstybinio Vilniaus mažojo teatro sceną sugrįžta garsiai skambanti naujojo sezono premjera – VVMT ir „NoJo Airlines“ orkestro bendras tarptautinis projektas – performansas „Infinity“ (ang. begalybė, amžinybė). Tai teatro ir džiazo muzikos sintezė, atskleidžianti visiškai naują formą bei žiūros tašką.

Viena pagrindinių šio performanso temų – gėrio ir blogio kova, kurią išplėtoti padeda gyvai grojantys bei improvizuojantys „NoJo Airlines“ muzikantai ir VVMT trupės aktoriai. Projekto sumanytojai ir autoriai – režisierė Gabrielė Tuminaitė bei „NoJo Airlines“ įkūrėjas, lietuvių džiazo būgnininkas, perkusininkas, kompozitorius, performansų autorius Dalius Naujokaitis-NoJo (Niujorkas). Laukdami „NoJo Airlines“ muzikantų ir VVMT trupės aktorių sugrįžimo į sceną, su Daliumi Naujokaičiu-NoJo šnekučiavomės apie bendradarbiavimą su VVMT, gyvenimą Niujorke, bičiulystę su Jonu Meku ir ko tikėtis į premjerą atėjusiems žiūrovams. D. Naujokaitį kalbino VVMT Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.

Jau beveik tris dešimtmečius gyveni Niujorke. Kaip ten atsidūrei?

Mano brolis Audrius išvažiavo į Ameriką 1992 metais. O jau 1993 m. atsidūrė Niujorke, čia sutiko Joną Meką, jiedu susidraugavo. Audrius Jonui papasakojo, kad aš groju būgnais, domiuosi džiazu ir visokia kita muzika, davė paklausyti poros mūsų su Juozu Milašium įrašytų eksperimentinės muzikos kompozicijų. Netrukus gavau laišką – iškvietimą iš Jono, parašytą spausdinimo mašinėle, kuriame jis primygtinai teigė, kad turiu atvažiuoti į Niujorką ir susipažinti su vietine muzika. Gavau vizą ir 1995 m., būdamas dvidešimt šešerių, išvažiavau keliems mėnesiams. Atvykęs iškart supratau, kad man labai patinka visa ta Niujorko muzika, energija, visas tas menas ir t. t. Ir kažkaip užsibuvau, nutariau pasilikti.

Ar tais 1995 m. atvykęs į Niujorką ir pamatęs, išgirdęs, kaip ten atliekamas džiazas, pajutai didžiulį skirtumą tarp to, kas tuomet vyko Lietuvos džiazo padangėje, ir to, kaip, koks džiazas skamba Niujorke?

Niujorke viskas buvo kitaip – ta laisvė, energija, žmonės… Kalbos beveik nemokėjau, tik šiek tiek, bet įspūdis atvykus buvo stiprus. Mudu su Jonu Meku susidraugavom, pradėjom muzikuoti su mano minėtais draugais, aš atsivežiau būgnus, ėmiau groti keliose grupėse – tiesiog susipažinom su vietiniais muzikantais – viskas vyko labai paprastai, natūraliai. Ėmėm koncertuoti klubuose, ir taip viskas užsisuko.

Ko išmokai iš Jono Meko?

O, daugǃ Pavyzdžiui, per rimtai nežiūrėti į viską (juokiasi). Kenny Wollesenas vieną dieną man pasakė tokias tris Niujorko taisykles, kurios būtinos, jeigu nori būti tikras profesionalas: 1) visada pasirodyk laiku; 2) grok, vaidink ar daryk tai, ką darai, 100 procentų. Ne 95, o 100. Ir 3) – nesiremk į nieką kitą, pasikliauk vien savimi ir savo jėgomis, nepermesk atsakomybės kitam, negalvok, kad kitas tave išsuks, pridengs, išspręs… Jei laikausi šitų trijų taisyklių, tuomet viskas būna tvarkoj.

O iš karto žinojai, kad nori likti ten ir gyventi?

Kažkaip pajutau iš karto. Matai, Niujorkas yra pasaulio centras. Ir muzikos, ir meno… Labai patraukė tas įvairumas – ten daug žmonių, daug įvairios muzikos, kasdien kaip grybai dygsta visokie nauji muzikantai ir projektai, atsiranda vis kažkas naujo, tai labai įdomu – stebėti ir dalyvauti. Ir man labai pasisekė, kad sutikau Kenny Wolleseną. Jis labai žymus, fantastiškas muzikantas, irgi būgnininkas, vibrafonistas. Kenny supažindino mane su kitais labai aukšto lygio muzikantais, tarp jų – ir su Jonathonu Haffneriu (pasaulyje žinomas saksofonininkas – K. N.). Kenny buvo subūręs didžiulį ansamblį „Himalayas“. Kartais koncerte ant scenos vienu metu grodavo 160 muzikantų. Šitam mieste jau nuo seno yra susibūrusi savotiška didžiulė Niujorko muzikantų šeimyna. Kenny grojo su Butchu Morrisu (amerikiečių kornetistas, kompozitorius ir dirigentas – K. N.), šis buvo atradęs ir naudojo savo dirigavimo ženklus. Aš taip pat pradėjau groti tame orkestre ir išmokau šiuos dirigavimo ženklus. Vėliau, kai subūriau savo orkestrą, ėmiau naudoti tuos dirigavimo ženklus pats, tačiau įvedžiau ir savų.

Kaip, kada gimė „NoJo Airlines“?

Anksčiau turėjau keletą orkestrų, vienas iš jų buvo orkestrėlis „Untytė“, mes grodavome lietuviškas sutartines, bet atlikdavom jas instrumentais. Pakviesdavom ir dainininkių, bet ne lietuvaičių. Tarp jų būdavo ir amerikiečių, ir prancūzių, buvo viena latvė… Paskui atsirado mano orkestras, kuris vadinosi „NoJo Orchestra“. Visai neseniai, prieš porą metų, per pandemiją, sėdėjau namie, Niujorkas buvo uždarytas, ir sugalvojau internetiniu būdu įrašyti tokį ilgą ilgą gabalą, įtraukdamas į šį sumanymą draugus iš viso pasaulio: Prancūzijos, Brazilijos, Niujorko, Paryžiaus, Vokietijos. Aš pirmas įrašiau būgnų partiją, o jie savo atliekamas partijas „lipdė“ ant viršaus – aš jiems pasakydavau, kas turi būti, kokią minutę. Tuomet dėliojau garsus, balsus ir tekstus kaip mozaiką į vieną visumą. Taip su beveik 50 muzikantų gimsta ilga, originali kompozicija. Padedant puikiam garso režisieriui Michaelui Colemanui ir garso dizaineriui Juliui Zubavičiui, šis įrašas turėtų pasirodyti dar šių metų rugsėjo pabaigoje. Galvojau, kaip pavadinti šį projektą, ir tada vieną dieną šovė mintis – „NoJo Airlines“. Šiandien jau nelabai atsimenu, kodėl būtent taip. Bet kai įsiklausai, lyg ir išryškėja, kodėl. Vėliau, kai pandemija ėmė blėsti, „Vilnius Jazz“ festivalyje įvyko pirmasis gyvas „NoJo Airlines“ koncertas su vietiniais muzikantais ir Jonathonu Haffneriu. Paprastai per mūsų pasirodymus vienu metu ant scenos būna daug muzikantų. Štai šią vasarą koncerte Marijampolėje ant scenos vienu metu grojo 43 muzikantai. Performanse „Infinity“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre „NoJo Airlines“ groja mažesne sudėtimi. Kiekvienąkart lankydamasis Lietuvoje sutinku ir atrandu vis naujų muzikantų, su kuriais norėčiau pagroti kartu. „NoJo Airlines“ orkestras – kaip gyvas organizmas. Manau, muzikantai prisijungia prie mano orkestro todėl, kad jiems tiesiog įdomu, ir tai jaučiu ne tik aš, bet ir publika.

Ko laukti žiūrovui arba ko jūs laukiate iš žiūrovų?

Nieko (juokiasi). Kartais būna, kad po pasirodymo žiūrovai sako: „Aš nelabai supratau, bet man labai patiko.“ Kaip sako mano geras draugas Kenny Wollesenas (iš tiesų tai pasakė kažkoks filosofas, bet Kenny mėgsta tai kartoti): „Mes girdim ir matom ne ausimis ir akimis, o širdimi.“ Bet taip ir vyksta – visi girdi ir mato širdimi.

Kiek laiko jums reikia repetuoti? Iš viso, ar reikia repetuoti?

Reikia. Bet kartais užtenka ir vieno karto. Geri muzikantai greitai pagauna, ko iš jų noriu. Paprastai pereinam dainas, gabalus, paskui parodau dirigavimo ženklus, ir viskas. Vėliau tai, kas vyksta per koncertą, yra grynai tai, kas gimsta tuo momentu, išskyrus iš anksto numatytas kompozicijas, dainas. Paprastai tik parodau didelį užrašą, kokia bus daina, visi jį mato, ir pradedam. Tarp tų gabaliukų vyksta spontaniškas dirigavimas. Diriguojam aš ir mano geras draugas, fantastiškas muzikantas Jonathonas Haffneris. Jis man labai padėjo organizuojant tuos didžiulius „NoJo Airlines“ koncertus. Be Jonathono viskas būtų kitaip.

O kaip atsirenki žmones, su kuriais groji? Ar jie įsilieja natūraliai?

Viskas vyksta labai paprastai: man patinka, ir aš klausiu: „Ei, nori groti kartu?“ Na, vienas gali, nori, kitas ne – visaip būna. Žinoma, yra tam tikri kriterijai, nes aš maždaug įsivaizduoju, kiek ir kokių instrumentų, muzikantų reikėtų, ir pagal tai ieškau žmonių, kurie galėtų prisijungti. Visada skambinu geriausiems. Orkestro pagrindą sudaro aukščiausio lygio muzikantai – tikri savo srities profesionalai. O chorą sudaro ne vien tik dainininkai. Yra rašytojų, filosofų, komikų, aktorių ir t. t. Beje, šią vasarą Marijampolėje važiavome į koncertą taksi ir įsišnekėjom su vairuotoju – papasakojau, kad mes grojame, šiandien koncertuosime. Klausiu jo: „Pats gal irgi groji?“ Pagalvojau, kaip būtų įdomu kada nors pakviesti į savo orkestrą pagroti taksistą (juokiasi).

Kalbant apie bendrą VVMT ir „NoJo Airlines“ projektą, ar tai pirmas tavo bendradarbiavimas su teatru apskritai?

Kažkada seniai su Juozu Milašium ir Valdu Pranuliu (šviesaus atminimo (1965–2006) aktorius, režisierius, buvęs Vilniaus senamiesčio teatro vadovas – K. N.) dirbom prie spektaklio „Moteris smėlynuose“ pagal Kobo Abę Nacionaliniame dramos teatre. Tačiau ten mes buvome surepetavę viską nuo–iki: tekstą, judesius. Tad čia, Vilniaus mažajame teatre, visiškai nauja, kitokia patirtis.

O kas tau yra geras teatras?

Toks, kuris veikia, kaip muzika. Toks, kuris pagauna tave, sužadina emocijas. Beje, mano orkestro pasirodymai taip pat yra teatrališki, tačiau, net gerai nesuprasdamas, kas gi yra tas teatrališkumas, darau viską iš nuojautos. Labai svarbus „NoJo Airlines“ dalyvis yra poetas, menininkas, astrologas, Giordano Bruno žinovas, geras Jono Meko draugas Giuseppe Zevola iš Neapolio. Jis įneša nepaprastai geros energijos, šilumos ir meilės į mūsų koncertus. Kai improvizuojame, visi muzikantai, choristai 100 procentų atsiduoda tam, kas vyksta scenoje. Nes jie negroja „nuzulintos“ kompozicijos, arba tik sau. Jie nepataikauja žiūrovams, bet daro viską 100 proc., kad tai suveiktų. Ir tai jaučia visi.

—————————

Trumpai apie spektaklį:

Teatro performanso „Infinity“ (angl. begalybė, amžinybė) pavadinimas simboliškai atspindi tiek amžiną gėrio ir blogio kovą, tiek jokių ribų neturintį kūrybos gaivalą, kuris būdingas „NoJo Airlines“ muzikai. Pasak spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės, Daliaus Naujokaičio kuriama ir atliekama muzika yra berėmė, laisva, išsiskirianti nepaaiškinama ateities nuojauta, o gėrio ir blogio tema, pasitelkiant šią muziką, nėra primityviai suaktualinama, ji įgauna visai kitokią – kur kas gilesnę ir platesnę – prasmę. Performanse atskleidžiama režimo ir laisvo žmogaus akistata. Režimas pažeidžia pamatines žmogaus teises ir jo savigarbą, orumą. Vaidina: Arvydas Dapšys, Agnė Šataitė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna, Larisa Kalpokaitė, Jūratė Brogaitė, Rasa Jakučionytė, Jonas Braškys, Mindaugas Capas, Edmundas Mikulskis, Aušra Giedraitytė.

Spektaklio „Infinity“ rodymai: vasario 9, 10, 11 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Bilietus platina bilietai.lt.

Pranešimą paskelbė: Kornelija Anelauskaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

NaudotosKnygos.lt

Parašykite komentarą