2020 m. gruodžio 18 d. pranešimas žiniasklaidai
Buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis užregistravo Visuomenės informavimo įstatymo projektą, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas žurnalistams laisvai ir nevaržomai viešojo intereso tikslais gauti duomenis iš registrų ir valstybės informacinių sistemų. Teisine prasme įstatymo projektas iš esmės yra teisinių spragų ir trūkumų rinkinys. Ir šie trūkumai nėra tik teisėkūros techninių taisyklių nesilaikymas, minimi trūkumai susiję su pamatinėmis teisės vertybėmis, prigimtinėmis ir konstitucinėmis žmogaus teisėmis. Trumpiau tariant, įstatymo projektas iš esmės prieštarauja žmogaus teisėms į asmens duomenų apsaugą. Nepaisant to, projektas jau pasiekė Seimą. Šį trečiadienį jis buvo įtrauktas į Kultūros komiteto darbotvarkę.
Įstatymo projekte numatyta teisė žurnalistams visuomenės informavimo tikslais ir tiek, kiek yra būtina jų profesinei pareigai atlikti, suteikti teisę gauti duomenis iš registrų ir valstybės informacinių sistemų neatlygintinai. Tai reiškia, kad visuomenės informavimo priemonės galėtų bene laisvai ir neribojamai prieiti prie bet kurių valstybės registruose tvarkomų duomenų, kuriuose yra apstu fizinių asmenų duomenų. Pavyzdžiui, iš Registrų centro valdomo Juridinio asmenų registro rinkdami informaciją apie bendrovę, žurnalistai neišvengiamai gautų informaciją su bendrovės vadovo ir akcininkų vardais, pavardėmis, gimimo datomis ir asmens kodais, Nekilnojamojo turto registro – rinkdami informaciją apie turtą, gautų ir tokią pačią informaciją apie turto savininkus, bendrasavininkius. O štai Gyventojų duomenų registre valstybės valdomi duomenys apskritai yra labai jautraus pobūdžio, kadangi juose nurodomas ir asmenų deklaruotas gyvenamasis adresas. Klausimas: kam žurnalistams yra reikalinga tokia asmens duomenų informacija ir kokią teisę jie turi ją rinkti ir tvarkyti?
Europos Sąjungoje 2018 metais įsigaliojo Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), kuris visose valstybėse narėse ypač sustiprino asmens duomenų apsaugą. Reglamente aiškiai nurodoma, kas ir kaip gali valdyti asmens duomenų informaciją, o tarp išimčių, atskleidžiant asmens duomenis, yra numatyti tik tokie atvejai, kaip teisėsaugos darbas, būtinybė apsaugoti gyvybinius asmens, kurio duomenys tvarkomi, interesai ir pan. Tiesa, BDAR nustatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi ir dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, tačiau čia pat pasisakoma, kad tai turi proporcinga tikslui, kurio siekiama, nepažeisti esminių teisės į duomenų apsaugą nuostatų bei turi būti numatytos tinkamos ir konkrečios duomenų subjekto pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemonės. Taigi, teisė žurnalistams rinkti informaciją, susijusią su asmens duomenimis, nėra absoliuti.
Pateiktame įstatymo projekte yra įtvirtinamos tik visuomenės informavimo priemonių, t. y. žurnalistų, teisės. Pradžioje kalbėdamas apie pamatinių žmogaus teisių pažeidimą turėjau omenyje būtent tai, kad įstatymo projektas yra visiškai nesuderintas su BDAR ir asmens duomenų apsauga. Taigi, nors įstatymo projekte prisidengiama kilniais tikslais – užtikrinti visuomenės teisę gauti informaciją – tačiau nutylima apie pačios visuomenės teises: įstatymo projekte visiškai nekalbama apie asmenų, kurių duomenis galėtų tvarkyti žiniasklaidos priemonės, teises, projekto nuostatos nėra suderintos su BDAR 3 skirsnyje įtvirtintomis asmenų teisėmis.
Įstatymo projektą itin kritiškai vertina ir Valstybinė asmens duomenų inspekcija. Pasak jos, pagal tokį pateiktą įstatymo projektą, koks jis yra dabar, kai asmens duomenys yra tvarkomi žurnalistikos tikslais, fiziniai asmenys nebus informuojami apie asmens duomenų tvarkymą ir neturės teisės nesutikti su asmens duomenų tvarkymu, kaip numatyta Reglamente. Inspekcija taip pat nuogąstauja, kad projekte nėra detalizuojama, kad duomenys būtų teikiami tik apie viešus asmenis, kitais visuotinės reikšmės turinčiais atvejais ir pan. Vadinasi, sudaroma galimybė turėti prieigą prie visų Lietuvos ir užsienio piliečių ar su jais susijusių trečiųjų asmenų duomenų, tvarkomų Lietuvos registruose ir valstybės informacinėse sistemose, o esmine duomenų teikimo sąlyga tampa sutartis tarp duomenų tvarkytojo ir žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo, bet ne pareiga duomenų gavėjui pagrįsti asmens duomenų gavimo tikslą, pagrindą ir teikiamų duomenų apimtį, o duomenų valdytojui – šią informaciją įvertinti priimant sprendimą prašomą informaciją pateikti. Inspekcija taip pat akcentuoja, kad nors projekte numatyta, kad privataus pobūdžio informacija yra neteikiama viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, tačiau praktiškai didžioji dalis projekte nurodytų registrų ir informacinių sistemų kaupia asmens duomenis sudarančią informaciją, kuri kartu laikytina ir privataus pobūdžio informacija.
Čia pat noriu pažymėti, kad asmens duomenų apsaugos trūkumai gali sąlygoti ir kitus iššūkius bei problemas. Projekte nėra pakankamai išsamiai numatyta, kokios visuomenės informavimo priemonės galėtų rinkti asmens duomenų informaciją. Susiklosto situacija, kad prie asmens duomenų galėtų ir turėtų pilną teisę prieiti ir nuo įvairių interesų grupių priklausantys ar net priešiškoms valstybėms palankūs žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonės. Tokiu būdu duomenys per visuomenės informavimo priemones nekliudomai pasiektų savo galutinius adresatus, kurių asmens duomenų subjektai negalėtų sukontroliuoti. O jeigu tie adresatai yra priešiškos Lietuvai valstybės, iš esmės šis, atrodytų, nekaltas įstatymo projektas su savo teisinėmis spragomis galėtų tapti ir grėsme nacionaliniam saugumui.
Taigi atsakant į pavadinime išsikeltą klausimą, kas viršiau – žurnalistų teisė gauti duomenis ar asmens duomenų apsauga – galima drąsiai teigti, kad bent projekto iniciatoriai teisės viršenybę akivaizdžiai suteikia žurnalistų teisėms, o tai iš esmės pažeidžia prigimtines žmogaus teises ir prieštarauja tarptautiniams teisės aktams. Esu už žurnalistų teisę laisvai prieiti prie valstybės valdomų registrų duomenų, siekiant visuomenei pateikti su viešuoju interesu susijusią informaciją, tačiau akivaizdu, kad toks įstatymo projektas, koks yra pateiktas dabar, priimtas būti negali, nes asmens duomenų apsauga, kaip pamatinė vertybė, yra ir turi būti viršiau subjektyvių teisių.
Pranešimą paskelbė: Monika Kutkaitytė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija
