Studijos

Emocinės sveikatos stiprinimo būdas – šiaurietiškasis ėjimas

Sušilus orams daugelis žmonių renkasi savo laisvalaikį praleisti gamtoje: bėgioja, važinėja dviračiais, žaidžia futbolą bei krepšinį lauko aikštelėse. Vienas iš būdų norintiems aktyviai praleisti laisvalaikį gamtoje – šiaurietiškasis ėjimas. Ką svarbiausia žinoti norintiems užsiimti šiaurietišku ėjimu ir kuo šiaurietiškasis ėjimas yra naudingas mūsų sveikatai?

Prieš užsiimant šiaurietiškuoju ėjimu, reikia žinoti, kokių tikslų norime pasiekti. „Jeigu žmogus daug laiko praleidžia namuose, nori daugiau judėti, tai šiaurietiškasis ėjimas – gera išeitis. Tik matau, kad žmonės parkuose eina tikrai ne techniškai – jie tiesiog eina su lazdomis ir aš matydama džiaugiuosi, kad jie juda, o ne renkasi pasisėdėjimą namuose. Jeigu tikslai yra ne tik eiti su lazdomis, jeigu žmogus siekia, kad dirbtų kuo daugiau raumenų grupių, svarbu susitikti su instruktoriumi ir bent kelis kartus pasimokyti ėjimo technikos. Tai, ką jis turėtų žinoti, tai, kas jam padėtų sėkmingiau eiti tuo keliu“, – teigia Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) šiaurietiško ėjimo dėstytoja Rasa Paulauskienė.

Šiaurietiškasis ėjimas turi daug privalumų, bet svarbiausias – pagerėjusi emocinė sveikata. „Kai aš buvau mokymuose, juos vedė šiaurietiško ėjimo instruktoriai iš Vokietijos, jie pasakė, dėl ko Vokietijoje žmonės renkasi šiaurietiškąjį ėjimą. Dėl to, kad jiems norisi bendravimo. Šiaurietiškas ėjimas yra neintensyvi sporto šaka ir jis puikiai leidžia bendrauti einant. Kiti veiksniai, kuriuos jie išskyrė – nugaros skausmai ir svorio kontrolė. Ką aš pastebėjau (savo praktikoje daugiausiai dirbu su jaunais žmonėmis), kad studentai būna nustebinti šios veiklos paprastumu ir tai, kaip ši veikla puikiai veikia emocinę žmogaus sveikatą. Dažnai po paskaitos duodu studentams rašyti refleksijas – iš pradžių jie turi įvardinti, kaip jautėsi pratybų pradžioje, kokia jų buvo fizinė, emocinė sveikata ir kokia ji buvo po pratybų. Ir aš pati būnu nustebusi, kokie jie būna žvalūs, entuziastingi. Emocinė sveikata, jos stiprėjimas ir darbingumo pagerėjimas – pagrindiniai šiaurietiško ėjimo privalumai“, – dalinasi savo patirtimi Rasa.

Šiaurietiškasis ėjimas ypač tinkamas sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, ėjimo tempas leidžia bendrauti ir pabūti gryname ore. „Šiaurietiškojo ėjimo metu atsipalaiduoja kaklo ir sprando raumenys, kurie įsitempia, kai žmonės dirbą sėdimą darbą. Taip pat stiprinama viršutinė kūno dalis – rankos įdarbintos, nes lazdos yra skirtos tam, kad jomis atsispirtume ir kuomet atsispiriame lazdomis, į darbą įsitraukia kur kas daugiau raumenų grupių. Buvimas gryname ore, lauke labai nuteikia kūrybiškai ir aprūpina deguonimi mūsų širdies ir kraujagyslių sistemą. Šiaurietiškojo ėjimo tempas nėra intensyvus, leidžiantis bendrauti, bet kartu yra gerinantis darbingumą ir žmogaus savijautą“, – pasakoja LEU dėstytoja.

Kiek laiko reikia vaikščioti šiaurietiškuoju ėjimu, kad ši veikla būtų naudinga organizmui? „Rekomenduojama 2–3 kartus per savaitę bent po 30–40 min. Jeigu mažiau kaip pusvalandis, žmogus nespėja atitrūkti nuo rūpesčių. Jeigu nepavyksta 40 min. iškarto skirti, galima galbūt suskirstyti – vakare pusvalandis ir ryte pusvalandis. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimus, vidutinio intensyvumo krūvio veiklos suaugusiam žmogui reikėtų 30 min. per dieną. Šiaurietiškasis ėjimas – vidutinio intensyvumo fizinis krūvis, kai žmogus šiek tiek sušyla, suaktyvėja kvėpavimo sistema, padažnėja pulsas“, – teigia Rasa.

Vis populiarėjantis 10 000 žingsnių per dieną iššūkis. Kaip jį vertina šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų dėstytoja? „Dabar vedžiau užsiėmimus ištęstinių studijų studentams ir pastebėjau, kad jie seka, kiek mes nuėjome žingsnių užsiėmimo metu. Mūsų pratybos truko 3 val. – nueidavome 10 000 žingsnių. Judėjimas yra puikiausias vaistas. Jeigu tik žmogus geba tuos 10 000 žingsnių nueiti, tai yra idealu. Žmogus turi rūpintis savo fiziniu aktyvumu kaip maitinimu, kaip kūno higiena, kaip savo darbo ir poilsio darna arba derinimu. Jis turi planuoti savo fizinį aktyvumą – žinodamas kokia bus diena, turi numatyti, ar jisai eis į darbą pėsčiomis, ar išlips keliomis stotelėmis anksčiau, ar grįš namo ir išeis pabėgioti, pasimankštinti – žmogus turi tai planuoti“, – pasakoja Rasa Paulauskienė.

Pranešimą paskelbė: Milena Puchova, Lietuvos edukologijos universitetas

Parašykite komentarą