Studijos

E. Mikulionytė ir E. Latėnaitė apie artėjančią premjerą „Scilė nori būti žmogumi“

Rugsėjo 8, 9 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks pirmoji naujojo sezono premjera „Scilė nori būti žmogumi“. Spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė, bendradarbiaudama su rašytoja Paulina Pukyte, šįkart scenai pritaikė absurdo ir satyros pjesę „Kalno poza“. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis kuria Eglė Mikulionytė ir Elžbieta Latėnaitė. Su aktorėmis prieš premjerą kalbasi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.

„Scilė nori būti žmogumi“ per karantiną pirmiausia gimė filmo pavidalu, dabar premjeroje susijungs dvi meno kryptys – kinas ir teatras. Papasakokite, kaip vyko šios unikalios dviejų žanrų absurdo komedijos kūrimas?

E. Mikulionytė: Iš pat pradžių man apskritai pasirodė labai įdomu, kad kažkas kažką daro, lėkėme visi išsižioję į filmavimus iš namų, nes per pandemiją jau buvome labai užsisėdėję. Kalbant apie premjerinį spektaklį – teatro ir kino sintezę, – galėčiau įvardyti kelis kūrybinio darbo etapus: pirmiausia – skaitymas, kai pati mėginau suvokti pjesę. Vėliau, susitikus su režisiere, išryškėjo visai kiti įvaizdžiai, vaizdiniai. Galiausiai, kai buvo susuktas filmas, atskleista dar viena versija. Dabar gimsta spektaklis, ir vėl kyla klausimas, kas čia bus? Iš tiesų pirmą kartą teatre susiduriu su tokia situacija, kai pjesė šitaip išanalizuojama iš įvairių pusių – juk dar vyko ir gyvi skaitymai, per kuriuos atsiskleidė dar kitoks pjesės matymas. Tad ir personažą kiekvienąkart tenka kurti tarsi iš naujo, nes filmas, spektaklis ar skaitymai reikalauja visai kitokių priemonių. Tikrai nė karto nesu susidūrusi su tuo, kad sukuriamos net kelios skirtingos tos pačios pjesės įgyvendinimo versijos, keli sluoksniai atsiskleidžia – matai, kad medžiagą gali perskaityti ir vienaip, ir antraip, ir trečiaip… Dabar, prisijungus spektaklio scenografijos, kostiumų ir grimo dailininkams, mums vėl reikia prisijaukinti savo personažus, prisiderinti prie naujo – apokaliptinio – įvaizdžio, nes režisierei svarbu parodyti tą virsmą. Labai įdomus pojūtis, kai atrodė, kad jau tikrai mokėjai tekstą, viską žinojai, ir staiga supratai, kad nieko nežinojai, ir turi į tą patį tekstą pažvelgti kitaip.

Ką Jums reiškia Jūsų įkūnijamas personažas spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“? 

E. Latėnaitė: Mano personažas – Scilė – įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi.

E. Mikulionytė: Mano personažas Kirkė – pseudo menininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku… su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu.

Kiek savo kuriamo personažo įžvelgiate savyje, kiek panašumo, artumo, o gal atvirkščiai, nepanašumo joje randate?

E. Latėnaitė: Kelionė su personažu visada įdomi. Iš pradžių, skaitant pjesę, Kirkė man buvo labai aiškus personažas, o Scilės visai nesupratau: kas ji, kaip ją vaidinti?.. Visi tokie aiškūs, o ji – priešingai. Dabar visi kiti personažai man atrodo lyg ateiviai iš kosmoso, o Scilė tokia aiški… Kuriant šį vaidmenį, sunkiausia atskirti personažą ir savo pačios patirtis. Supratau, kad būtent dėl to juntamo panašumo ir nežinau, kaip ją vaidinti. Šiuo metu – labai intensyvus repeticijų laikas, per jį daug kas aiškėja ir gryninasi, o kas iš to išeis – pamatysite per premjerą. 

E. Mikulionytė: Palyginti su tuo, kokia Kirkė yra filme, spektaklyje ji visai kitokia. Nemanau, kad manęs Kirkėje yra labai daug, čia gal labiau atsiskleidžia mano pačios suvokimas bandant suprasti, ko nori režisierė. Tokio personažo kūrimas man – labai įdomi patirtis. Paprastai tekdavo vaidinti dramose, rimtuose spektakliuose, o čia mane žavi toks lengvas žanras. Ir šis personažas suteikia tam tikro lengvumo, absurdo – tai man be galo patinka, absurdas apskritai yra vienas iš mėgstamiausių mano stilių. Įdomu, kad čia, kuriant personažą, dar turi išlikti ir žmogus. Gabrielė to ir siekia, nes, turint omenyje mūsų grimą ir kostiumus, labai lengva nuslysti į visišką šaržą, o toks teatras seniai niekam nebeįdomus. Visąlaik esi labai arti tos pavojingos ribos, tačiau būtinai turi išlaikyti žmogų. Todėl personažas ir tampa sudėtingas, nes mūsų užduotis – nenusileisti iki savotiškos klounados, mat tik tada, kai sugebi išlaikyti žmogiškuosius principus, išlieka ir atsiskleidžia esmė – tiek Paulinos Pukytės teksto, tiek Gabrielės Tuminaitės režisūros. Tad viena iš pagrindinių užduočių – įžeminti personažą, padėti jį atrakinti. Dabar jau jaučiu, kad raktas mano rankose, tereikia tik šiek tiek laiko, kad galėčiau personažą išbaigti pilnai, preciziškai. Mėgstu tuos savo pačios, kaip kūrėjos, žingsniukus kruopščiai susidėlioti, kitaip labai lengva paslysti. Turi pats labai gerai suprasti, ką darai, ko sieki, nes tada supras ir žiūrovas, arba, jei bus įdomu tau pačiam, tai bus įdomu ir žiūrovui.

Papasakokite plačiau apie darbą su režisiere Gabriele Tuminaite. Gal turite įsimintiną istoriją iš bendro kūrybinio darbo? 

E. Mikulionytė: Gabrielė neužgožia, palieka labai daug erdvės aktoriui. Tarkim, žiūrėdama iš šono, ji analizuoja tam tikrą situaciją, stebi, kaip mes kvailiojam, o paskui ateina ir pasako, į kurią pusę judėti, reikia vieno ar kito. Rodos, kiekvieną kartą ateini vis į naują repeticiją. Juk kiekvienas etiudas ar spektaklis turi savo ritmiką, todėl ta kūrybiškumo erdvė ir reikalauja savotiškos tuštumos – kad vyktų kūryba, o ne bandymai ar atlikėjų būrelis. Gabrielei svarbu, kad susigyventų ir erdvė, ir žmogus, ir aktorius, ir garsas… Kad visi taptų vieniu. 

Kuo Jums asmeniškai yra artima Paulinos Pukytės pjesė „Kalno poza. Scilė nori būti žmogumi“? Kokios pjesėje nagrinėjamos temos yra aktualios? Kokios mintys ar įžvalgos labiausiai paliko įspūdį skaitant pačią pjesę?

E. Mikulionytė: Man visada svarbiausi būna patys pirmieji pjesės skaitymai, nes jie – patys tikriausi. Paskui, kai pradedi analizuoti, tai nuklysti kažkur kitur… O iš pirmo skaitymo labiausiai įsiminė aktoriaus Vaidoto Martinaičio kuriamo personažo Homero (aklo pasakoriaus) pasakojimas apie raganas. Atsimenu, žviegiau… Man buvo labai juokinga, galvojau: nu fainai… Toks mitologijos nupasakojimas, savotiški mitologiniai paveikslėliai. 

E. Latėnaitė: Man įdomiausias feministinis pjesės kampas, moters kūrėjos įvaizdis ir jos kelio paieška vyrų kūrėjų dominuojamame Olimpo kalne. Mizoginija ir seksizmas – vis dažniau linksniuojamos temos mūsų diskusijose, smagu, kad ir Lietuva prie jų priėjo. Moters sudaiktinimas ir seksualizavimas labai trukdo moterų lygioms teisėms, skatina diskriminaciją, moterų žeminimą, nuvertinimą. Tikiu, kad šis spektaklis gali sukelti jausmų ir įžvalgų šiomis temomis. Kuo daugiau lygybės mūsų visuomenėje, tuo visi jos nariai bus laimingesni.

Trumpai apie spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“ 

„Scilė nori būti žmogumi“ – tai hibridinės formos teatro projektas pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“, kurioje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Spektaklio kūrybinė komanda: pjesės autorė ir dramaturgė – Paulina Pukytė, režisierė –  Gabrielė Tuminaitė, scenografija – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininkai –  Deividas Katkus, Sidas Martinavičius, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė, grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, Sidas Martinavičius, režisierės padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas, Edmundas Mikulskis, Jūratė Brogaitė, Darius Bražiūnas.

Spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ premjera rugsėjo 8, 9, spalio 27 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Pranešimą paskelbė: Kornelija Anelauskaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

carvertical VIN patikra

Parašykite komentarą