Kai išlaidų mažinimas pradeda kandžiotis, tenka paklausti savęs – kas negerai ekonominėje sistemoje? Kodėl ji taip sumautai veikia? Galima sakyti visos išsivysčiusios ekonomikos dabar vargsta su pagrindinėmis problemomis: nacionalinės skolos sumažinimu ir išlipimu iš recesijos. Lietuva šiuo metu mažina išlaidas ir apmokęstina beveik viską, tuo pačiu metu bijodama, jog tai nepadės išlipti iš recesijos; kita pusė stengiasi susidoroti išleisdama dar daugiau skolintų pinigų augimo stimuliavimui, taip tikėdama surinkti didesnius mokesčius, kurie apmokės valstybės skolą. Kas teisingas? Kuris kelias suveiks?
Tiesa ta, kad abu variantai galų gale žlugs! Pinigai, tai skola – skamba keistai, bet naujų pinigų sukūrimas ir skola yra dvi tos pačios monetos pusės, jūs negalite padidinti vieno, nepadidinę kito. Kad tai suprastume, turime paklausti iš kur atsiranda pinigai ir atsakymo nuostabai sužinosite, kad beveik visi pinigai sukuriami ne Lietuvos centrinio banko, o didžiųjų privačių bankų, dėka mechanizmo, žinomo kaip „Dalinė rezervo bankininkystė“ (ang. Fractional reserve banking). Kai imate paskolą, bankas tiesiog įrašo virtualius skaičiukus į jūsų sąskaitą, kurių sumą padengia tik mažytė 4% [1] tikrųjų indėlininkų pinigų dalis (įprasta manyti, kad bankas skolina tik tuos pinigus, kuriuos paliko indėlininkai). Likusi suma sukuriama tiesiog iš oro, kurią privalėsime grąžinti stimuliuodami ekonomiką – dirbdami greičiausiai juodą darbą. Kaip manote ar daugelis sutiktų su tokiomis sąlygomis?
Mažiau nei 3% pinigų apyvartoje yra banknotų bei monetų pavidalu, likę 97% laikomi virtualiais (UK statistika, Lietuvoje panašiai), kuriuos komerciniai bankai sukūrė dėka „Dalinės rezervų bankininkystės“ mechanizmo. Faktiškai beveik visi pinigai buvo sukurti kaip paskola. Vadinasi kiekvieną litą kažkuris asmuo yra skolingas bankui. Lietuvos nacionalinė skola siekia astronominę beveik 43 milijardų litų sumą.[2] Kiekvienais metais ekonomikos augimui paskolinami ir sukuriami nauji milijonai, kurių dalis virsta mokesčiais, o jais atiduodama skola bankams. Kadangi Lietuvos Centrinis bankas yra Europos Sąjungos valdžioje, naujų pinigų skolai padengti įmanoma gauti tik vėl skolinantis iš bankų. Taip skola amžinai kaupiasi. Įdomu kodėl niekas nepasakoja tokių, atrodo elementarių, esminių dalykų? Galbūt vertėtų įtariau žiūrėti į žiniasklaidos bei švietimo teikiamą informaciją?
Dalinė rezervų bankininkystė reiškia, kad NEGALIME vienu metu atidavinėti skolą ir stimuliuoti augimą. Politikai bandydami ‘įveikti’ sunkumus, šio teiginio nemato visiškai. O galbūt tyli?
Neskoliniai pinigai – tėra vienintelis kelias. New Economics Foundation ir Positive Money kampanija paskelbė galą komercinių bankų pinigų spausdinimo licenzijai; vietoj to, visi nauji pinigai būtų sukurti nepriklausomo Centrinio banko (kaip daugelis dabar galvoja, jog taip ir yra) ir vėl įgautų savo natūralią paskirtį – tarnauti žmonėms, o ne bankams. Esmė ta, kad šie pinigai nereikalautų grąžos su palūkanomis; laisvi nuo skolos pinigai priklausomai nuo paklausos kiekvienais metais būtų išleidžiami tiesiogiai į ekonomiką, o skolos našta laipsniškai mažėtų iki 0, be drakoniškų biudžeto karpymų.
Išlaidų karpymas bei didžiausios finansinės-socialinės problemos, mirgančios laikraščiuose yra išvengiamos tik vienu keliu – radikalia bankų reforma.
