Steenas Jakobsenas, vyriausiasis „Saxo Bank“ ekonomistas
Minint septintąsias „Lehman Brothers“ griūties metines, verta pamąstyti apie tai, kas pasikeitė, o kas liko taip, kaip buvę.
Akivaizdu, kad „Lehman“ atvejis buvo galimybė pradėti dorotis su pertekliumi, neapibrėžtomis struktūromis ir dėmesio produktyvumui stygiumi. Deja, jis tik paskatino politikos kūrėjus taikyti strategiją „pratęsti ir apsimesti“: „pratęsti“, visą laiką perkant daugiau laiko, „apsimesti“, tvirtinant, kad neveiksmingi jų sprendimai yra patikimi.
Į augimo ir perspektyvų stygių jie reagavo, dar labiau padidindami biudžeto išlaidas, o pasibaigus pinigams, privertė savo centrinius bankus juos spausdinti didžiuliais kiekiais.
Politikai, užuot pakeitę požiūrį į esamą pasaulinę ekonomikos situaciją, tik dar labiau ignoravo būtinybę imtis reformų, didinti atskaitingumą ir investuoti į žmones, siekiant produktyvumo.
Šiais metais konsultantai „McKinsey & Co“ parengė ataskaitą apie skolą ir finansinį svertą „Skola ir (nereikšmingas) įsiskolinimo mažinimas“. Joje parodyta, kad pasaulinė skola nuo „Lehman“ griūties šoktelėjo net 57 trilijonais JAV dolerių, – tai sudaro 17 proc. BVP.
Mes „neatsigavome“ – viso labo tik „įkeitėme“ augimą ateityje, pasiskolindami iš tos ateities. Dėl to pasaulio BVP šiandien auga lėtai.
Svarbu suvokti, kad septyneri metai, praėję nuo „Lehman“ griūties, investuotojams ir neveiksmingiems sprendimams, buvo ne „liesi“, o „riebūs“. Politikos kūrėjai ir politikai vis dar prekiauja iliuzija, kad per ateinančius šešis mėnesius reikalai ims gerėti. Tačiau realybėje vis dar nėra jokių reformų, atskaitingumo ir augimo, taigi ir jokios vilties bei žūtbūtinio poreikio kurti naują pradžią.
Rezultatai mums visiems yra akivaizdūs: didelis nedarbas, vangus augimas ir žemiausias produktyvumas per visą istoriją. Valstybės viena po kitos tiesiog bando išgyventi, laikydamosios krizės režimo, nuo mėnesio iki mėnesio. Matoma tik artimiausia ateitis, dėl to reikalai nuolat prastėja.
Istorija mūsų nieko neišmokė. Skola sumažino produktyvumą, šiandien bankai ne tik yra įsivedę griežtesnes taisykles, bet ir disponuoja precedento neturinčiais „nemokamais pinigais“ iš centrinių bankų.
Bankai, politikai ir centriniai bankai veikia kaip švenčiausioji trejybė: kiekviena institucija priklauso nuo kitos – tik taip jos gali išsaugoti valdžią. Tačiau niekas nenori susidurti su realybe ir imtis stabdyti neveiksmingų investicijų karuselės bei mažinti pernelyg didelio dėmesio pinigų politikai, nors nei istorija, nei praktika nepatvirtino, kad trijulė pajėgi užtikrinti augimą, darbą ar produktyvų veikimą. Iš tiesų faktai byloja visai ką kita.
„Lehman“ atvejis galėjo tapti „tikrąja krize“, tikruoju lūžio tašku. Bet, užuot priėmę šį pokytį, mes nusipirkome laiko. Tai vienintelis dalykas, kurį mums vertėtų ne pirkti, o veiksmingai panaudoti. Pastarieji septyneri metai pasirodė esą veltui iššvaistyti: tuo metu ekonomika ir visuomenė perėjo į neveikimo režimą.
Rinkimai visoje Europoje rodo, kad socialinei santvarkai gresia pavojus, galiausiai dėl šio bergždžio eksperimento ima stigti darbų, inovacijų, sulėtėja augimas.
Ateinantys septyneri metai bus „liesi“ gerąja prasme. Kapitalo vertė didės. Tai padės tašką neveiksmingoms investicijoms ir greičiausiai pakenks vertybinių popierių rinkoms, kurios buvo tapusios saugiais uostais „riebiais“ metais arba įkūnijo dvigubą strategiją „apsimesti ir pratęsti“. Tačiau tai yra gerai.
BVP darbo užmokesčio dalis, atlyginimai yra mažiausi per visą istoriją. Produktyvumas taip pat dar niekada nebuvo toks žemas. Koks gi sprendimas?
Aš galėčiau kukliai nukreipti žvilgsnį į Ekonomikos Bermudų trikampį. Iš jo akivaizdu, kad, jei nutrauksime piniginį eksperimentą, padedant 20 proc. ekonomikos – bankams ir tariamai valdomoms valstybės įmonėms, – likusiems 80 proc. bus teikiama daugiau kreditų, be to, jie gaus juos pigiau ir savo ruožtu sukurs daugiau darbo vietų, pritraukdami gausiau investicijų, žmonių ir technologijų.
Taip, geroji žinia ta, kad tai yra visai paprasta. Blogoji – anaiptol nešventa trejybė nori išsaugoti valdžią ir šlovę, kol ne per vėlu.
Ateitis priklauso nuo realybės. Realybėje mes turime priimti iššūkį pradėti reformas, vėl tapti produktyvūs, pripažinti, kad patirti nesėkmę yra sėkmės dalis. Tikėkimės, kad „Lehman“ atvejis ir paskesni septyneri metai taps istorijos pamoka, parodančia, kaip negalima tvarkyti reikalų. Tai išliks ir kaip ir mažiausiai produktyvūs metai, metai, kai atnaujinti „Facebook“ profilį tapo svarbiau už šeimą, mokyklą ir susitikimą su draugais. Tuo metu įsigalėjo paralelinė visata, perkėlusi realybę į kitą mūsų gyvenimo tinkle pusę.
Pastaruoju metu išaugęs nestabilumas rodo, kad realybė yra šalia. Tai reiškia, kad ši sistema skaičiuoja savo paskutines dienas. Prasidėjo muzikinių kėdžių žaidimas. Išryškėja pavojus, kad, sustojus muzikai, pristigsime ne vienos kėdės, o visų keturių ar penkių.
Kita vertus, šis judėjimas į kitą pusę, į realybę, užtikrins mūsų klestėjimą dešimtmečius. Tuomet vėl tapsime kryptingi, pradėsime spręsti realų klausimą: ar, esant per didelei skolai ir per mažoms investicijoms į žmones, ne geriau būti „liesiems“, o ne „riebiems“?
Žinoma, taip, todėl nebijokime to, kad septynerių metų ciklas baigiasi. „Riebūs“ metai buvo prisotinti cukraus. Laikas užleisti vietą baltymams.
