„Žemės gelmių ištekliai mūsų šalyje turėtų būti geriau saugomi ir naudojami tausojančiai”, – teigia valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė. Pasak jos, sukurta neracionali išteklių naudojimo kontrolės sistema, o jų naudojimą stabdo biurokratiniai trukdžiai. Valstybės kontrolė rekomendavo parengti žemės gelmių išteklių naudojimo strategiją ir teisės aktų pakeitimus, kad būtų sudarytos sąlygos optimaliai planuoti, valdyti ir kontroliuoti visų žemės gelmių išteklių gavybą. Didžiausią rūpestį, auditorių nuomone, kelia požeminio vandens ištekliai. Tik 4 iš beveik 2000 Lietuvos požeminio geriamojo vandens vandenviečių įsteigtos sanitarinės apsaugos zonos, tad absoliuti dauguma šių vandenviečių eksploatuojamos tokiomis sąlygomis, kurios nevisiškai atitinka aplinkos apsaugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus. Todėl kyla rizika, kad požeminio vandens ištekliai gali būti užteršti ir prarasti. Vertindami gelmių išteklių apsaugą, valstybiniai auditoriai konstatavo, kad jų naudojimo ekologinių pasekmių valdymas iš esmės prasideda tik tuomet, kai detalią žemės gelmių išteklių žvalgybą atlikusios privačios įmonės bando gauti išteklių gavybos leidimus ir užsako gavybos poveikio aplinkai vertinimo studijas. Tokių išvadų objektyvumas gali kelti abejonių, nes jų atlikimą finansuoja verslininkai, kurie suinteresuoti, kad studijos būtų jiems palankios. Auditoriai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu dėl ribotų išteklių Lietuvoje ribojama tik kvarcinio smėlio gavyba. Verslininkų iniciatyva kitų išteklių gavybos ribojimo atsisakyta, nors ateityje tai gali turėti neigiamos įtakos Lietuvos ūkiui. Jeigu neatsinaujinantys ištekliai bus naudojami neracionaliai, dabar eksportuojamus žemės gelmių išteklius po kiek laiko gali tekti importuoti, o durpes ar žvyrą tektų kasti nuo jų vartotojų nutolusiose vietovėse. Mokesčių tarifai už žemės gelmių išteklius sudaro vidutiniškai ne daugiau kaip 5 proc. šių išteklių rinkos kainos. Tai davė tik 0,14 proc. valstybės biudžeto pajamų. Auditoriai teigia, kad mokesčiai galėtų ir turėtų padengti žymią dalį valstybės ir savivaldybių patiriamų žemės gelmių išteklių naudojimo išlaidų, dalis lėšų turėtų būti kaupiama pažeistų teritorijų rekultivavimo fonduose. Auditorių nuomone, reikia keisti leidimų išdavimo tvarką naudingųjų iškasenų gavybai. Šiuo metu tik naftos gavybai tokie leidimai išduodami konkurso tvarka, o kitoms iškasenoms – pagal prašymų padavimo datą. Taip ne tik pažeidžiami konkurencijos principai, bet ir valstybė iš savo turto negauna visos galimos naudos. Iki šiol nesinaudojama įstatymo nustatyta teise rezervuoti teritorijas šiuo metu nenaudojamų, bet perspektyvių išteklių gavybos poreikiams. Kita vertus, nenustatyti kriterijai, kada žemės gelmių išteklių gavybą galima pripažinti tenkinančia visuomenės poreikius, kad būtų galima organizuoti iškasenų eksploatavimui reikalingos žemės virš naudotinų naudingųjų iškasenų telkinių paėmimą šiems poreikiams.
