Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo teismas, ESTT ) paskutinę šių metų birželio mėnesio dieną paskelbė sprendimą byloje C-56/21, Arvi ir ko (toliau – ARVI) prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kurioje buvo išnagrinėtas Mokestinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą dėl pasinaudojimo teise pasirinkti nekilnojamojo turto, parduodamo apmokestinamajam asmeniui, kuris pardavimo momentu nebuvo įregistruotas kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojas, apmokestinimą ir teisės į pirkimo PVM atskaitą įgyvendinimo. Mokesčių mokėtojas nesutiko su mokesčių administratoriaus reikalavimu patikslinti pastato įsigijimo pirkimo PVM atskaitą ir grąžinti PVM į biudžetą dėl to, kad šio pastato pardavimo metu pirkėjas dar nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju (detaliau: https://mgk.lrv.lt/lt/naujienos/mokestiniu-gincu-komisija-kreipesi-i-teisingumo-teisma-del-perleisto-nekilnojamojo-turto-apmokestinimo-pvm).
Teisingumo teismas savo sprendime išdėstė poziciją dėl trijų Komisijos pateiktų klausimų. Pasisakydamas pirmuoju klausimu, kuriuo Komisija siekė išsiaiškinti, ar tinkamai Lietuva yra reglamentavusi PVM mokėtojo teisę pasirinkti skaičiuoti nekilnojamojo turto pardavimo PVM, Teisingumo teismas išaiškino, kad nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apmokestinamojo asmens teisei pasirinkti nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinimą PVM taikoma sąlyga, kad šis turtas būtų perleistas apmokestinamajam asmeniui, kuris sandorio sudarymo momentu jau yra įregistruotas kaip PVM mokėtojas.
Atsakydamas į antrąjį ir trečiąjį Komisijos klausimus, Teisingumo Teismas išdėstė, kad nedraudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos nekilnojamojo turto pardavėjas privalo patikslinti už šį turtą sumokėto pirkimo PVM atskaitą po to, kai buvo atsisakyta jam pripažinti teisę pasirinkti apmokestinti šį pardavimą, nes pirkimo momentu pirkėjas nebuvo įregistruotas PVM mokėtoju, t. y. netenkino sąlygų, numatytų tam, kad pardavėjas galėtų pasinaudoti šia teise. Teismas taip pat pridūrė, kad kompetentingos institucijos neturi atsižvelgti į pirkėjo atliekamą nekilnojamojo turto naudojimą. Nors pirkėjo faktinis aptariamo nekilnojamojo turto naudojimas PVM apmokestinamai veiklai šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, vis dėlto kompetentingos valdžios institucijos turi patikrinti, ar apmokestinamasis asmuo, ketinantis pasinaudoti teise pasirinkti nagrinėjamo sandorio apmokestinimą, galėjo sukčiauti arba piktnaudžiauti.
,,Teisingumo teismas palaikė formaliuoju požiūriu paremtą generalinės advokatės poziciją. Ji reiškia, kad verslui pardavus su PVM ,,seną“ nekilnojamąjį turtą ne PVM mokėtojui, šio turto pirkimo PVM atskaita privalo būti tikslinama (,,atstatyta”) tarsi būtų parduota be PVM. Ir visai nesvarbu, kad pirkėjas buvo pateikęs prašymą registruotis PVM mokėtoju ir netrukus buvo juo įregistruotas, ir kad įsigytą turtą pirkėjas toliau naudoja PVM apmokestinamoje veikloje. Iš esmės panašiai ESTT buvo išaiškinta kitose bylose, kai buvo apskaičiuotas PVM nuo neapmokestinamųjų nepasirenkamų sandorių. PVM mokėtojams svarbu žinoti, kad apskaičiavus PVM nuo prekių ar paslaugų, nuo kurių PVM neturi būti skaičiuojamas, tokie sandoriai vertinami kaip sandoriai be PVM: ne tik pardavėjui tenka pareiga tikslinti PVM atskaitą, bet ir pirkėjas neįgyja teisės susigrąžinti tokio pirkimo PVM” – aiškina Komisijos narė Vilma Vildžiūnaitė.
Pranešimą paskelbė: Vilma Vildžiūnaitė, Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės
