Kai asmuo atsiduria JAV OFAC sąraše, bankai dažnai iškart atsisako jam atidaryti sąskaitą ar net nutraukia jau esamus santykius. Vis dėlto 2026 m. birželio 11 d. sprendimu byloje C-81/24 (Jenec) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) parodė, kad būtent toks bankų elgesys kertasi su ES teise. Vien įtraukimas į trečiosios šalies – t. y. ne ES ir ne JT – sankcijų sąrašą nėra pakankamas pagrindas atsisakyti vartotojui atidaryti būtiniausias savybes turinčią (pagrindinę) mokėjimo sąskaitą.
Bylos esmė
2022 m. Slovėnijos bankas atsisakė vartotojui atidaryti būtiniausias savybes turinčią mokėjimo sąskaitą vien dėl to, kad šis buvo įtrauktas į JAV Iždo departamento OFAC sąrašą – anot banko, taip buvo vykdomos nacionalinės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos taisyklės. Svarbiausia detalė: vartotojas nebuvo nei JT, nei ES, nei Slovėnijos sankcijų subjektas. Slovėnijos teismas kreipėsi į ESTT su klausimu, ar toks atsisakymas apskritai dera su ES teise.
Teisinis pagrindas
Teismo sprendimas remiasi dviem vienas kitą papildančiais teisės aktais. Mokėjimo sąskaitų direktyva (MSD, 2014/92/ES) kiekvienam ES teisėtai gyvenančiam vartotojui suteikia teisę atidaryti ir naudotis būtiniausias savybes turinčia mokėjimo sąskaita (16 str. 2 d.). Tačiau ta pati direktyva taip pat įpareigoja banką atsisakyti ją atidaryti, jei tai pažeistų pinigų plovimo bei teroristų finansavimo prevencijos taisykles, įtvirtintas 4-ojoje PPTFP direktyvoje (PPTFPD4, 2015/849) (16 str. 4 d.). Šiame kontekste visas ginčas susivedė į vieną klausimą: ar įtraukimas į OFAC sąrašą savaime yra toks pažeidimas, dėl kurio bankas privalo/ gali atsisakyti tokią sąskaitą atidaryti?
Ką nusprendė Teismas
Teismas atsakė neigiamai. Jo argumentacija paremta keliomis tarpusavyje susijusiomis mintis. Pirma, PPTFPD4 niekur nenustato, kad įtraukimas į OFAC ar bet kurį kitą trečiosios šalies sudarytą sąrašą savaime uždraustų bankui pradėti santykius su klientu. Priešingai, pagal taikomą reguliavimą turi būti taikomas rizika grįstas požiūris ir vertinama rizika, taip pat imamasi deramų klientų tikrinimo priemonių. Tik atlikus tokį individualų vertinimą galima nuspręsti, kokias klientų pažinimo priemones taikyti konkrečiu atveju.
Kartu Teismas nepasakė, kad bankas visais atvejais privalo sąskaitą atidaryti. Atlikęs vertinimą, bankas gali pagrįstai nuspręsti, kad konkrečios pinigų plovimo ar teroristų finansavimo rizikos jis nesugebės suvaldyti proporcingomis, savo dydį ir pobūdį atitinkančiomis priemonėmis – ir tik tada atsisakyti, net jeigu kalbama vien apie pagrindinės mokėjimo sąskaitos atidarymą. Taigi draudžiamas ne pats atsisakymas, o atsisakymas be vertinimo. Vertindamas proporcingumą, Teismas taip pat pastebėjo ir tai, kad ribotas pagrindinės sąskaitos funkcionalumas jau pats savaime siaurina jos rizikos profilį.
Visą šią logiką jungia pagrindinė mintis: įtraukimas į OFAC sąrašą gali būti vienas iš rizikos veiksnių, bet jei banko sprendimas remiasi vien tik juo, atrodo, kad tą sprendimą už banką faktiškai priima ne jis pats, o sąrašą sudariusi trečioji valstybė – o to ES teisė neleidžia.
Kodėl svarbu skirti trečiosios šalies sąrašą nuo ES, JT ir nacionalinių sankcijų
Būtent čia glūdi svarbiausia praktinė Jenec bylos riba. Sprendimas veikia todėl, kad OFAC – kaip ir bet kuris trečiosios šalies sąrašas – ES viduje neturi privalomos teisinės galios, tad tėra rizikos indikatorius, o ne savarankiškas draudimas. Su ES, JT ar nacionalinėmis sankcijomis padėtis visiškai priešinga.
ES ribojamosios priemonės, ES reglamentais perkeltos JT sankcijos ir nacionalinės sankcijos yra tiesiogiai taikoma, privaloma teisė. Individualiai įtraukto asmens lėšos ir ekonominiai ištekliai turi būti įšaldomi, ir yra draudžiama leisti jam tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis. Tai jau ne diskrecija: bankas neturi ko „vertinti“, nes privalo laikytis įšaldymo reikalavimo. Todėl veikiančios sąskaitos tokiam asmeniui atidaryti tiesiog negalima, o atskiros operacijos leidžiamos tik gavus kompetentingos institucijos leidimą – būtiniausiems poreikiams, teisinėms išlaidoms, iki įtraukimo sudarytoms sutartims ir panašiai. Kitaip tariant, Jenec individualaus vertinimo logika čia negalioja, nes pagrindas atsisakyti yra privalomas teisės aktas, o ne rizikos vertinimas.
Praktinės pasekmės
Finansų įstaigoms Jenec byla pirmiausia yra signalas peržiūrėti automatines „de-risking“ taisykles, pagal kurias patekimas į trečiosios šalies sąrašą savaime lemtų atsisakymą atidaryti pagrindinę mokėjimo sąskaitą. Praktiškai tai reiškia, kad principas „esi sąraše – vadinasi, atsisakome“ nebeveikia. Sprendimas atsisakyti turi remtis individualiu, dokumentuotu rizikos vertinimu ir paaiškinimu, kodėl konkrečios rizikos nepavyksta suvaldyti proporcingomis priemonėmis – tokiomis kaip sustiprintas klientų pažinimas, stebėjimas ar paslaugų ribojimas.
Vartotojui Jenec byla suteikia labai konkrečią apsaugą. Jei atsisakymas grindžiamas vien užsienio sąrašu ir nėra individualaus vertinimo, jį galima ginčyti: vartotojas turi teisę reikalauti, kad bankas paaiškintų sprendimo pagrindą, o nepavykus susitarti – kreiptis į priežiūros instituciją dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Juridiniams asmenims analogiškos garantuotos teisės į sąskaitą ES lygmeniu nėra, tad jiems dažniausiai lieka pretenzijos, priežiūriniai skundai ir, prireikus, teismas.
Straipsnio autorė:
Julija Šlekonytė, advokatų kontoros WIDEN partnerė, advokatė
