Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.
Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną įeina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.
Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijos, kurios truko ketverius metus. Ką Jums davė istorijos bakalauro studijos?
Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.
Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, kurį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.
Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?
Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.
Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?
Taip, tinkle „Instagram“ sukūrusi profilį „FEMA“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.
Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė, kurios kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.
Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?
Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „Elkis kaip tikras vyras arba nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimastydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.
Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip norima?
Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.
Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujančių postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?
Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.
Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.
Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Čia turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.
Pranešimą paskelbė: Rimgailė Dikšaitė, Vytauto Didžiojo universitetas
