Pastaruoju metu žiniose girdime ar naujienų portaluose matome antraštes, kad vėl nutiko nelaimė, kai dėl tėvų nepriežiūros sunkiai susižalojo ar žuvo mažametis vaikas. Tuomet visuomenėje kyla pasipiktinimo banga, kad Lietuvoje vis dar nėra tinkamai reaguojama į vaiko teisių apsaugą ir tuo labiau jų pažeidimus. Vis dar lieka daug neatsakytų klausimų, kokios politinės valios, tėvų švietimo ar socialinės apsaugos efektyvumo skatinimo mechanizmo reiktų, kad vaikai augtų saugūs ir sveiki, o tėvai dėl vienų ar kitų priežasčių susidūrę su sunkumais, netaptų visuomenės priešais ir savo vaikų budeliais.
Kokie atvejai laikomi vaiko teisių pažeidimas? Kur reiktų kreiptis, norint pranešti apie galimą smurto atvejį prieš vaikus? Ką daryti tokiu atveju, kaip reaguoti ir kada reiktų įsikišti pataria Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesorė dr. Brigita Kairienė.
Lietuvoje vis dar užmirštama apie pareigą įgyvendinti vaiko teises
„Kai kalbame apie vaiko teises, pirmiausia galvojama apie vaiko teisių apsaugą – intervenciją į šeimą, vaiko teisių institucijas, svarstoma kaip jos veikia – gerai ar ne, bet neretai užmirštama apie pareigą įgyvendinti vaiko teises, kuri visų pirma priklauso vaiko tėvams“, – pastebi B. Kairienė. – Jei ši pareiga bus tinkamai įgyvendinama, nereikės įsijungti vaiko teisių apsaugos mechanizmui“. Pasak profesorės, vis dar didžiausias dėmesys skiriamas veiksmams, kai vaiko teisių pažeidimas jau yra nustatytas, kas irgi svarbu ir būtina, tačiau nepakankamai akcentuojamos prevencinės priemonės, kad šeimos nepatektų į krizines situacijas, kai padėti šeimai ne visada pavyksta, o vaikai patenka į globą“, – teigia MRU profesorė B. Kairienė.
Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis vaiko teises Lietuvoje yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, priimtas dar 1996 metais, tačiau iki pat 2017 metų jis mažai keitėsi. „Dvidešimt metų vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje nebuvo tobulinama, o esminis pokytis įvyko tik 2017 metų vasario mėnesį po visą Lietuvą sukrėtusios tragiškos Matuko istorijos“, – sako profesorė. Kilus milžiniškam visuomenės nepasitenkinimui buvo priimta nuostata, draudžianti mušti vaikus Lietuvoje. Anot B. Kairienės, gal ir galima pasidžiaugti, kad pagaliau Lietuvos visuomenė subrendo suvokimui, kad vaikų mušti negalima, ir ši nuostata įteisinta įstatymiškai, tačiau tragiškos šios nuostatos priėmimo aplinkybės ir kiek laiko apskritai nebuvo nieko daroma, rodo, kad nebuvo brandžios politinės valios išraiška.
Anot profesorės, palyginimui Skandinavijos valstybės įstatymiškai uždraudė fizines bausmes dar iki 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, pagrindinio tarptautinio dokumento, reglamentuojančio vaiko teises, atsiradimo: Švedija tai padarė 1979 metais, Suomija – 1983 m., Norvegija – 1987 m. Kaimyninės šalys fizines bausmes vaikams taip pat uždraudė anksčiau: Latvija – 1998 m., Estija – 2014 m., Lenkija – 2010 m. Tačiau Lietuvoje iš esmės į vaiko teisių apsaugos sistemos kūrimo svarbą buvo pažiūrėta tik 2017 metais, po minėto žiauraus vaiko nužudymo namuose. „Tik tuomet pradėta nuosekliai kurti vaiko teisių apsaugos sistemą. Taigi, negalime savęs įvardinti šalimi, kurioje rūpinimasis vaikų gerove yra prioritetinė sritis”, – įsitikinusi MRU profesorė.
Sudėtingiausias uždavinys – įvertinti galimą riziką ir priimti tinkamus sprendimus
„Visuomenės brandą parodo jos narių požiūris į savo šalies piliečius, ypač tuos, kurie yra labiausiai pažeidžiami ir kuriems reikalinga mūsų pagalba. Pernelyg dažnai mus pasiekia informacija apie tėvų sunkiai sužalotus ar net nužudytus vaikus. Dažniausiai tai būna ne tik vienkartiniai, o sisteminiai atvejai, apie kuriuos žinojo kaimynai, giminės, artimieji, tačiau nepranešė“, – sako profesorė
Pasak B. Kairienės, visuomenės aktyvumas yra labai svarbus veiksnys įgyvendinant vaiko teisių apsaugą. „Valstybė yra sukūrusi vaiko teisių apsaugos sistemą, tačiau, kad ji konkrečiu atveju ir laiku suveiktų, reikalinga informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Todėl asmenys, kurie žino apie vaiko patiriamą smurtą, į pavojų patekusį, be priežiūros likusį vaiką turėtų informuoti apie tai vaiko teisių apsaugos instituciją arba policiją kuo skubiau“, – visuomenės požiūrio svarbą į vaikų teisių apsaugą akcentuoja MRU profesorė.
B.Kairienė sako, kad vaiko teisių pažeidimo įrodymas yra labai sudėtingas procesas, išskyrus tuos atvejus, kai vaikas yra patyręs akivaizdų smurtą, yra sužalotas ir dėl sužalojimų nekyla abejonių. Visais kitais atvejais reikalingi neginčijami įrodymai. „Už rimtą vaiko teisių pažeidimą tėvams yra numatytos griežtos sankcijos – visų pirma, vaiko paėmimas, o vėliau, galimai, ir tėvų valdžios apribojimas ar kita atsakomybė. Vis dėlto dėl akivaizdžių įrodymų trūkumo nemaža dalis vaiko teisių pažeidimų lieka nenustatyta, nes sudėtinga įrodyti patirtą žalą, pavyzdžiui, poveikį vaiko psichinei sveikatai, kuris patirto smurto atvejais visada yra. Jei poveikis vaiko psichikai ir fiksuojamas, susieti jį su konkrečiais veiksmais taip pat sudėtinga“, – pastebi pašnekovė.
MRU profesorė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie vaiko teisių apsaugą svarbu suprasti, jog specialistai dirba su nuolat kintančia šeimos aplinka. „Įsivaizduokime situaciją, kai tėvai žinomi kaip vartojantys alkoholį ir ne visada pasirūpinantys vaikais. Vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojų vizito metu tėvai yra blaivūs, tuo metu nėra tiesioginės rizikos vaikų sveikatai ir gyvybei, tačiau nustatomi rizikos veiksniai, dėl kurių reikalinga pagalba vaikui ir šeimai. Taigi, vaikai paliekami šeimoje, tačiau po kelių valandų gaunamas pranešimas apie toje šeimoje sužalotą vaiką. Atvykusios tarnybos randa visiškai girtus tėvus ir dėl nepriežiūros sužalotą mažametį. Tad vienas sudėtingiausių veiksmų vaikų teisių apsaugos specialistams – tinkamai įvertinti aplinkos, kurioje gyvena šeima, rizikas vaiko saugumui ir priimti tinkamą sprendimą“.
Anot B. Kairienės, sprendimas turi būti vertinamas iš kelių perspektyvų – tėvų prioritetinės teisės auginti ir auklėti savo vaiką, kas reiškia, jog vaikas negali būti išskirtas su tėvais be rimtos priežasties ir būtinumo, susijusio su pavojumi vaiko sveikatai ar gyvybei. Iš kitos pusės – vaiko saugumo užtikrinimas ir aplinkybių, kurios svarbios vaiko saugumui, tuo momentu ir ateityje, įvertinimas. Nustatant vaiko teisių pažeidimą labai svarbus yra vaiko vaidmuo, nes dažniausiai vaiko skriaudėjas ir vaikas yra vieninteliai įvykio liudytojai. „Tačiau, ne visada įmanoma pasiremti vaiko pasakojimu – dalis vaikų per maži arba dėl raidos sutrikimų, ligos negali papasakoti, kas jiems nutiko. Dalis vaikų dėl baimės, gėdos ar kitų priežasčių linkę nepasakoti apie įvykį“, – pabrėžė MRU profesorė.
Patarimai tėvams, susidūrusiems su situacija, kai jie yra kaltinami pažeidę vaiko teises
Visais atvejais svarbu tėvams žinoti savo, kaip tėvų, teises ir pareigas vaikui, o taip pat ir vaiko teises, ne tik tada, kai pateikiami kaltinimai. Tad MRU profesorė dr. B. Kairienė pataria tėvams:
- Tais atvejais, kai nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir taikomas vaiko paėmimas, reikėtų kiek įmanoma objektyviau įvertinti susiklosčiusią situaciją ir įsigilinti į tarnybų pateiktus argumentus dėl vaiko teisių pažeidimo, taikomų priemonių būtinumo ir kokie tolesni veiksmai numatyti esant tokiam pažeidimui.
- Reikėtų pamėginti išsiaiškinti, ar nėra galimybės taikyti kitų, švelnesnių, priemonių, kad vaikas nebūtų atskirtas nuo tėvų. Nuo šių metų sausio 1 d. vaiko teisių apsaugos sistemoje atsirado naujas institutas – laikinoji vaiko priežiūra, t. y. nustačius vaiko apsaugos poreikį, pirmiausia turėtų būti vertinama galimybė taikyti vaiko laikinąją priežiūrą. Tik jei nėra tokios galimybės, vaikas paimamas iš tėvų. Tačiau vaiko laikinosios priežiūros taikymas įmanomas tik tada, kai tėvai bendradarbiauja su vaiko teisių apsaugos institucijomis ir sutinka priimti pagalbą.
- Tėvai gali ginti savo teisę auginti ir auklėti savo vaiką, todėl nesutikus su institucijų sprendimu jie turi teisę teismui skųsti vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojų, policijos pareigūnų sprendimus ir veiksmus, taip pat gali kreiptis į vaiko teisių apsaugos kontrolierių.
- Taip pat jie gali prašyti nemokamos antrinės teisinės pagalbos, kurią teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.
Pranešimą paskelbė: Vaidotas Norkus, Mykolo Romerio universitetas
