Studijos

PROF. ALVYDAS JOKUBAITIS. KOVA UŽ KRIKŠČIONIŠKĄ ŠEIMOS SAMPRATĄ – KOVA UŽ VAKARŲ CIVILIZACIJĄ

Kodėl šeimos gynėjų kaltinimas tarnavimu Kremliui yra nepagrįstas?

Visa Europa ir visas pasaulis nusėtas šeimos gynėjų sambūriais ir organizacijomis. Prancūzijos, Italijos ar JAV šeimų gynėjų niekas nekaltina tarnavimu Kremliui, nes tai atrodytų juokinga. Tik dėl mūsų regiono žmonių įpročio Rusiją suvokti kaip blogį Lietuvoje ištraukiama „Kremliaus korta“. Šeima visame pasaulyje ginama nepriklausomai nuo Rusijos interesų. Šeimos gynimas jos šalininkų vienareikšmiškai suvokiamas kaip tarnavimas Lietuvos interesams.

Apsikrikštydama 1387 m. Lietuva įžengė į Vakarų civilizaciją. Katalikybė vadinama Vakarų krikščionybe. Sovietmečiu Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo ypač stipriai persekiojama, nes Popiežiaus sostas buvo Romoje, t. y. Vakarų, o ne Rytų krikščionybės teritorijoje. Niekas taip pasiaukojančiai negynė Lietuvos nepriklausomybės, kaip Katalikų Bažnyčia. Ši Bažnyčia be dairymosi į Rusiją du tūkstančius metų laikosi to paties požiūrio į Santuokos sakramentą. „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats“ (1 Kor 7, 10). Šį sakramentą pripažįsta ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Dabartinė Rusijos valdžia gyvena nuolatine konfrontacija su Vakarais ir todėl stengiasi pasinaudoti bet kuriuo atsiradusiu nesutarimu, įskaitant ir dabartinį ginčą dėl partnerystės.

Vakarų krikščionybė sukūrė visai kitą politinio gyvenimo formą nei Rusijoje įsitvirtinusi Rytų krikščionybė. Lietuva išaugo iš lotyniškosios Vakarų kultūros kamieno, ir be jos lietuviai nebūtų tauta. Iš Romos priimtas krikštas ligi šiol yra pagrindinis Lietuvos priklausomybės Vakarams požymis. Popiežius Jonas Paulius II nemėgo kalbančiųjų apie pokomunistinį Vidurio Europos šalių sugrįžimą į Europą. Jo nuomone, lietuviai, lenkai ir kitos regiono tautos yra Europos civilizacijos dalis.

Popiežius karštai ragino lietuvius nepasiduoti „neigiamų Vakaruose paplitusių kultūros pavyzdžių įtakai“. Lietuvių tautos katalikiškos tapatybės gynimas yra svarbus kovos už priklausomybę Vakarų civilizacijai veiksnys.

Kodėl krikščioniška šeimos samprata yra pamatinė Vakarų vertybė?

Niekas taip nuosekliai Vakarų pasaulyje negynė šeimos kaip krikščionys. Tai trunka du tūkstančius metų. Žmogus pirmą kartą susitinka su pasauliu šeimoje, tarp artimųjų. Galima sakyti, šeimoje jis pirmiausia susitinka su meile, rūpesčiu, atsakomybe ir valdžia. Asmens susitikimas su platesne visuomene vyksta patyrus tėvų meilę, rūpestį ir globą. Krikščionių šeima atsiranda ne kaip pilietinis kontraktas, o kaip sakramentas ir dorovinės meilės dalis.

Krikščionys šeimą suvokia ne kaip laikiną ir lengvai suardomą ryšį, bet kaip absoliutų įsipareigojimą. Vyras ir žmona vienas kitam įsipareigoja nepalikti vienas kito, kad ir kas atsitiktų. Tarp didžiausių Vakarų civilizacijos laimėjimų yra krikščioniškos šeimos įtvirtinimas. Šį laimėjimą sunaikinti gali norėti tik pikčiausi Vakarų kultūros ir civilizacijos priešai.

Kodėl progresyvizmo ideologijos peršamos naujos (individualistinės) vertybės nėra tikrosios Vakarų vertybės, kurias privalome perimti?

Reikia labai atsargiai žiūrėti į žodį „vertybė“. Vertybe šiandien gali būti bet kas, ką galima įrašyti į teiginio formulę „x yra vertybė“. Kalbama apie nusikaltėlių, narkomanų ir prostitučių vertybes. Šiandien bet kuris žmogaus įgeidis, noras, geismas ir troškimas gali būti pavadintas vertybe. Krikščionys kalba ne apie vertybes, bet apie dorybes. Jos turi konkrečius vardus – išmintis, teisingumas, drąsa, nuosaikumas, ištikimybė, gailestingumas, užuojauta, savitvarda ir tikėjimas. Vertybe šiandien gali būti automobilis, ekologiškas maistas, pornografija ir kvailiojimas. Žodis „vertybė“ leidžia manyti, kad visi moraliniai principai yra subjektyvūs ir reliatyvūs. Tai prieštarauja krikščionių įsitikinimui, jog Dievas yra absoliutus visa ko atskaitos taškas.

Kaip paaiškinti, kodėl dauguma Vakarų valstybių atsisako krikščioniškos šeimos sampratos ir kodėl, nepaisant to, naujoji šeimos samprata negali būti laikoma Vakarų civilizacijos vertybe?

Dėl prieš tai aptarto visko pavertimo trumpalaikėmis vertybėmis, nebelieka absoliučių atskaitos taškų. Viskas paverčiama preke, pirkimo ir pardavimo objektais, įskaitant šeimos supratimą. Manoma, kad niekas nėra vertinga savaime, bet priklauso nuo aplinkybių ir asmens skonio. Dabar jau net moralinių principų neturėjimas gali būti apibūdintas kaip kažkieno vertybė. Dorybių išstūmimas neišvengiamai reiškia krikščioniškos šeimos išstūmimą ir atsisakymą. Žodis „vertybė“ taip nuvertėja, kad jį galima pridurti prie akivaizdžiai gėdingų dalykų. Net nuodėmė gali būti įrašyta į vertybių sąrašą. Susidūrę su piktu žmogumi, galime sakyti „tokios jo vertybės“. Nesunku pastebėti, kad mąstymas vertybėmis nukreiptas prieš religiją. Sugriovus visas ankstesnių laikų moralines hierarchijas, griovimo objektu tampa šeima.

Pagrindiniu žmogaus gyvenimo tikslu padaromas naudos maksimizavimas. Net neekonominio pobūdžio reiškiniai, įskaitant šeimą, pradedami aiškinti taikant ekonomikos standartus. Norima, kad žmogaus gyvenime neliktų nieko absoliutaus, besąlygiško, amžino ir nekintamo. Išnyksta tikėjimas būties pastovumu, ir vietoj jo siūlomas laikinumas bei istoriškumas. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų šiuolaikinės visuomenės žmonės pratinami prie laikinumo. 

Nereikia stebėtis, kad eksperimentuojama su šeima, tauta, vaikų auklėjimu ir valstybe. Visose srityse nepaprastai pažeminami moraliniai standartai ir reikalavimai. Nevertingi dalykai padaromi vertingais ir labiausiai bijoma absoliučių bei savaime vertingų principų.

Kas laukia Vakarų civilizacijos, jei ji atsisakys krikščioniška antropologija grindžiamos šeimos sampratos?

 Mąstymas vertybėmis nepalieka savaime egzistuojančios būties ir Dievo nustatytos tvarkos. Pasaulio pagrindu tampa žmogaus valia, norai ir troškimai. Pasaulis atiduodamas žmogaus savivalei. Krikščionys net pyktį ant brolio ar geidulingą žvilgsnį į kitą moterį suvokia kaip moralinį blogį. Liberalų nuomone, tai yra individo asmeninis reikalas. Pykdamas ant brolio ar svetimaudamas žmogus įgyvendina savo laisvę. Nėra jokio šiuos dalykus drausti galinčio autoriteto.

Pyktis ant brolio ir svetimavimas niekada nebūtų atsiradę ydų sąraše, jeigu ne krikščionybė. Žmogaus gyvenime nelieka nieko nustatyto ir viskas gali būti peržiūrėta pagal poreikius.

Šeimos nebuvimas dabartiniams liberalams nėra joks moralinis ir politinis praradimas. Jie jaučiasi naujo moralės pasaulio išradėjais. Šalia šeimos jie siūlo eksperimentuoti su abortais, lengvųjų narkotikų legalizavimu, eutanazija, tos pačios lyties santuokomis, dirbtiniu apvaisinimu, embrionų šaldymu, poligamija, kraujomaiša ir net pedofilija.

Kodėl pastangos išsaugoti prigimtinę šeimos sampratą Lietuvos teisinėje sistemoje nėra beviltiškas priešinimasis pažangai?

Šeimos autoriteto menkinimas nereiškia pažangos. Priešingai, tai yra moralinis regresas. Klasikiniai filosofai ir krikščionių teologai rūpinosi ne visuomenės pažanga, o asmens tobulėjimu. Tai du skirtingi dalykai. Pirmasis susijęs su technikos pažanga, o antrasis nukreiptas į asmenybės ugdymą. Modernieji autoriai pakeičia pažangos supratimą – moralinis tobulėjimas pradedamas suvokti kaip savaime suprantamas technikos pažangos rezultatas. Tai sukuria naują, ankstesnių laikų moralės filosofams nepažįstamą paradoksą – visuomenė turi siekti pažangos nesirūpindama asmens moraliniu tobulėjimu.

Moralė pasidaro panaši į važiavimą eskalatoriumi – asmuo juda nedarydamas judesį rodančių veiksmų. Moralumą norima užtikrinti be didesnių asmens moralinių pastangų, vien sukūrus mokslo ir technikos pažangą. Sugrįžimas prie krikščioniškos šeimos yra pranašesnis už nesibaigiančius liberalų eksperimentus. Prie jos sugrįžti verčia žmogaus prigimtis, amžių patirtis ir Bažnyčios tradicija.

Pranešimą paskelbė: Diana Karvelienė, Laisvos visuomenės institutas, VŠĮ

Rekomenduojame
 
Pastolių nuoma Kaune palankiomis sąlygomis
 
Įrankių nuoma Klaipėdoje ir kituose miestuose
 
Keltuvų nuoma
 
LightPlex Bond Retention Shampoo Plauko jungtis atkuriantis šampūnas, 250ml
 
ECCO Exohike Men's Cocoa Brown 45

Parašykite komentarą