2021 m. vasario 4 d. Vilniaus universiteto (VU) bendruomenė neteko Filosofijos fakulteto Filosofijos instituto Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedros profesorės, humanitarinių mokslų daktarės (HP) Jūratės Rubavičienės-Baranovos.
J. Rubavičienė-Baranova gimė 1955 m. gruodžio 15 d. Biržuose, su šiuo kraštu palaikė glaudžius ryšius, dalyvaudavo Biržuose vykstančio Tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara“ renginiuose. Tarp profesorės giminių – žymus tarpukario ir emigracijos JAV valstiečių liaudininkų partijos politinis veikėjas, paskutinis Pirmosios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras Juozas Audėnas, kurio atminimui J. Rubavičienė-Baranova pasirinko literatūrinį Anos Audickos slapyvardį.
Nors į VU Filosofijos fakulteto bendruomenę J. Rubavičienė-Baranova įsitraukė tik 2017 m., atėjusi iš Lietuvos edukologijos universiteto, visas jos mokslinis ir kūrybinis gyvenimas glaudžiai susijęs su VU.
1972 m. įstojusi studijuoti psichologijos, ji kaip viena iš šios specialybės filosofijos specializacijos legendinės pirmosios laidos absolventų 1978 m. baigė filosofijos studijas. Filosofijos doktorantūros studijas iki šiol kitu pavadinimu tebeveikiančioje Filosofijos istorijos ir logikos katedroje vainikavo 1986 m. vasario 18 d. apginta filosofijos daktaro disertacija „Pragmatistinė Williamo Jameso tiesos koncepcija“ (mokslinis vadovas – prof. Romanas Plečkaitis).
VU Filosofijos fakultete 2007 m. J. Rubavičienė-Baranova atliko habilitacijos procedūrą (komisijos pirmininkas – prof. Arvydas Šliogeris) ir tapo pirmąja Lietuvoje moterimi filosofe, gavusia profesoriaus mokslinį vardą.
Viena profesorės disertacijos tezių skelbė, kad W. Jameso pragmatizmas – tai amerikietiška gyvenimo filosofijos versija. Žymiausio vokiečių gyvenimo filosofijos atstovo kūrybai skirta jos monografija „Nietzsche ir postmodernizmas“ (2007).
J. Rubavičienė-Baranova buvo ryškiausia ir autentiškiausia gyvenimo filosofijos kūrėja ir reiškėja atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Gyvenimo filosofija – tai ne vien filosofinė etika, kuri buvo pagrindinė mokslininkės akademinių interesų sritis. Jai skirta ir „habilitacinė“ Jūratės monografija „I. Kantas ir XX a. moralės filosofija“ (2004), kuri 2015 m. buvo išspausdinta antru, pataisytu ir papildytu leidimu. Gyvenimo filosofija siekia taip pat reflektuoti ir interpretuoti žmogiškojo gyvenimo išraiškas mene, tą gyvenimą skaidrinti ir keisti per pačios filosofijos angažavimą jaunosios kartos ugdymui.
J. Rubavičienė-Baranova paliko ryškų pėdsaką ne vien Lietuvos filosofijoje, bet ir platesniame Lietuvos intelektinės ir žodžio bei vaizdo meno kultūros lauke: kaip eseistė („Meditacijos: tekstai ir vaizdai“, 2005; „Baimė nuskęsti“, 2014), literatūros istorikė („Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“, 2014), meno kritikė, „Kultūros baruose“, „Metuose“, „Literatūroje ir mene“ bei masinės informacijos priemonėse svariai ir taikliai aptardavusi (taip pat ir jau minėtu Anos Audickos slapyvardžiu) naujus Lietuvos bei pasaulinės literatūros ir kitų meno sričių reiškinius. Teorinei meno ir gyvenimo santykių refleksijai bei filosofinei iškilių menininkų kūrybos interpretacijai skirtos jos monografijos ir studijos „Filosofija ir literatūra“ (2004), „Between Visual and Literary Creation: Tarkovsky and Ivanauskaitė“ (2015), „Rhythm and Refrain: In Between Philosophy and Arts“ (su Laura Junutyte ir Lilija Duobliene, 2016).
Dėl J. Rubavičienės-Baranovos ir bendraminčių filosofų, edukologų ir mokytojų grupių nuoseklaus darbo filosofijos didaktikos baruose sukurta gera dešimtis vidurinėms mokykloms skirtų vadovėlių, metodinių ir kitų mokymo priemonių. Keli iš jų apdovanoti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premijomis. Daug laiko ir pastangų ji kasmet skirdavo respublikinių moksleivių filosofijos olimpiadoms organizuoti. Šį darbą vainikavo 2014 m. tarptautinės filosofijos olimpiados surengimas Lietuvoje.
J. Rubavičienės-Baranovos filosofijos didaktikos darbų ciklo dalis yra metodinės priemonės ir vadovėliai aukštosioms mokykloms, iš kurių pats svarbiausias – „Istorijos filosofija“ (2000). Dėstyti filosofiją ji mokėjo ir mėgo, o studentai savo dėstytojai atsakydavo tuo pačiu. Pastaraisiais metais buvo įsisukusi į projektų sūkurį, irdamasi vis toliau į tarptautinius vandenis, kuriuose ir taip jau jautėsi labai užtikrintai. Drauge su L. Duobliene 2020 m. išleido novatorišką metodinę priemonę „Filosofija vaikams ir multimodalus ugdymas“. Monografija „Multimodal Education: Philosophy and Practice“, parašyta su ta pačia bendraautore, išeis jau po mirties (leidžia The Council for Research in Values and Philosophy, Washington, JAV).
J. Rubavičienės-Baranovos darbai visiems laikams liks Lietuvos kultūros istorijos puslapiuose, o šviesus atminimas – buvusių studentų, kolegų, bendraautorių, bičiulių, draugų, artimųjų širdyse.
Pranešimą paskelbė: Gretė Gerulaitytė, Vilniaus universitetas
