Įvairenybės

Liudas Mažylis. ES energetikos politikai – esminių pokyčių metas

Šokiruojantys vaizdai iš Bučos bei kitų Kijevo apylinkių neatšaukiamai paveikė tuos, kurie to „dar“ nežinojo. Karo žiaurumai skatina Vakarų lyderius reaguoti.. Viena galimų priemonių – neapsiriboti dabartinėmis sankcijomis, o nutraukti bet kokius finansinius bei energetinius ryšius su teroristine Rusija. Tai – ir tempo, priemonių efektyvumo, veikimo „čia ir dabar“ būtinybė. Europos energetikos politika jau keičiasi, tačiau būtina kuo greičiau nustoti europiniais pinigais remti Rusijos karo mašiną. Sprendimų reikia dabar.

O lyderystę Europoje demonstruoja ne kas kitas, bet Lietuva. Nuo šio mėnesio pradžios atsikratyta priklausomybės nuo dujų importo iš Rusijos. Akivaizdu, kad ilgalaikės investicijos – įskaitant politinę valią – į Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą atsipirko. Dabar Vyriausybė dar ir pradėjo kalbas apie SGD dujų terminalo Klaipėdoje pajėgumo didinimą. Teigiama, jog veikdamas maksimaliu pajėgumu jis sugebėtų aprūpinti visų trijų Baltijos šalių suvartojimo poreikius.  Tai parodo, jog kaip tik šios ES narės yra pajėgios nutraukti bent dujų importą.

Kita problema –  nafta. Europos Sąjunga rengia planą blokuoti visą Rusijos naftos sektorių. Visas iškastinis kuras ir jo produktai, kilę iš Rusijos, turėtų atsidurti naujausiame ES sankcijų pakete. Lenkija, Lietuva ir kitos Baltijos šalys šią idėją jau kurį laiką propagavo visuose ES institucijų lygmenyse, o dabar panašu, kad artimiausiu metu tai gali virsti realybe. Balandžio 6 d. – labai svarbaus ES ambasadorių susitikimo data, derinant valstybių narių poziciją dėl tolimesnių sankcijų. Tikėtina, kad naujos sankcijos įtrauks lėktuvų nuomą, plieno gaminius, prabangos prekes ir reaktyvinį kurą. Visgi nereikia pamiršti ir jau esančių sankcijų, kadangi yra paviešintų pranešimų, jog rusų naftos tanklaiviai ieško būdų apeiti sankcijas. Rublis praeitą savaitę grįžo prie iki karo buvusių rodiklių…. JAV įvestos sankcijos apima visą Rusijos energetikos sektorių, todėl tikėtina, kad Rusija, išgyvenanti totalų embargą ir bandydama jo išvengti, imasi panašių veiksmų kaip Iranas. O ir viešumoje pasirodė tyrimų, kad nuo karo pradžios „dingdavo“ nuo 1,2 mln. iki 1,5 mln. rusiškos naftos barelių per dieną. Tikėtina, kad Rusija už mažesnę negu rinkos kainą ją pardavinėja Indijai ir Kinijai.

Todėl ES narėms reikia tartis ir dėl ambicingesnių tikslų, net jeigu tai turės ir ekonominių padarinių pačiai Europai. ES valstybės turi galų gale suvokti, kad bet kokiuose ryšiuose su teroristine Rusija kelio atgal nėra. Negalime nusisukti nuo vykdomo genocido ukrainiečių tautos atžvilgiu, nuo trėmimų, griovimų. Vis dėlto absoliutus ir greitas atsitraukimas nuo rusiškos energijos yra sudėtingas, ypač tokioms didelėms pramoninėms šalims, kaip Vokietija. Nuo 2014 m. iki dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą Vokietija padidino importuojamų dujų kiekius iš Rusijos nuo 36 proc. iki 55 proc. Ką jau kalbėti apie „Nord Stream 2“ projektą…  Dar tokios šalys kaip Vengrija (kuri akivaizdžiai tęs savo politiką po eilinio Orbano laimėjimo rinkimuose) ir Austrija nenori atsisakyti energijos – ypač dujų – importo iš Rusijos. O Ursulos von der Leyen paskelbtas tikslas iki 2027 m. visiškai atsisakyti energijos importo iš Rusijos atrodo pernelyg tolimas. Mažinant importą tokiais tempais, milžiniškos Europos sąskaitos už energiją toliau rems Rusijos karą ir jos ekonomiką. Vien tik praeitais metais ES Rusijai apmokėjo rekordinę sąskaitą už energijos produktus – 99 mlrd. eur. Nuo karo pradžios Europos Sąjunga jau sumokėjo Rusijai taip pat ne vieną milijardą. Šiaip ar taip, ES pilnu pajėgumu jau pradėjo rengti teisės aktus, skirtus diversifikuoti energijos šaltiniams bei padidinti dujų saugyklų minimaliems rezervų reikalavimams. Jau pradedame ruoštis kitai žiemai.

Naujasis Europos Komisijos siūlomas planas „REPowerEU“ orientuotas į galimybes  padidinti visos ES energetikos sistemos atsparumą, remiantis dujų tiekimo įvairinimu, didesniu suskystintų gamtinių dujų ir vamzdynų importu iš ne Rusijos tiekėjų bei didesne biometano ir vandenilio gamyba. Taip pat yra rengiama direktyva, kuri numatytų, jog ES kiekvienais metais iki rudens turėtų minimalų 80 procentų dujų saugyklose rezervą. Tai leistų išvengti tokių scenarijų, kaip aną rudenį, kai Rusija, manipuliuodama savo rezervais, sumažino dujų tiekimą į Europą. Balandžio 5 d. Europos Parlamente kaip tik balsavome už šiuos naujus dujų rezervų taisyklių pakeitimus.

 Šiuo metu logiška bandyti ieškoti skubių alternatyvios energijos šaltinių, tokių kaip suskystintų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūros plėtra. Galima rinktis iš tokių rinkų kaip JAV arba Saudo Arabija, tačiau reikėtų nepamiršti, kad ES turėtų vengti tapti vėl priklausoma nuo kurio nors vieno išskirtinio energijos tiekėjo. Rusijos reikalavimai susimokėti rubliais už dujas atrodo absurdiški, ypač šių dienų kontekste, kai sankcijomis kaip tik siekiama paveikti valiutos kursą ir ekonomiką Rusijai nepalankia linkme. Dabartinis Rusijos šantažas sumažinti dujų tiekimą į Europą vedą ją link desperacijos, tačiau reikia suvokti, kad ilguoju laikotarpiu ne dujos ir ne iškastinis kuras bus pagrindinis energijos garantas.  Žaliasis kursas ilguoju laikotarpiu išlieka pati tinkamiausia perspektyva siekiant energetinės autonomijos. Naujų vėjo ir saulės elektrinių infrastruktūra jau ir taip buvo kuriama, tačiau tai turi vykti sparčiau. Tikėtina, kad Rusijos valdomos energetikos įmonės taip pat ateityje kėsinsis ir į atsinaujinančios energijos rinką Europoje, todėl sankcijos turi įtraukti ir „Gazprom“ bei kitus operatorius. Taip pat atsiranda pasiūlymų įvesti ES importo tarifus Rusijos naftai ir dujoms tol, kol jos bus perkamos, iki visiško atsijungimo. Įvedus tarifus už naftos ir dujų importą, pabrangtų jų eksportas į ES.

O kalbant apie lyderystę, Lietuva, atsijungusi nuo rusiškų dujų, privalo toliau siekti ambicingų tikslų. Jau esu rašęs, kad pasitraukimas iš BRELL energetikos sistemos žiedo būtų reikiamas tolesnis žingsnis. Sinchronizacija su kontinentine Europa artimiausiu metu leistų atjungti Lietuvos elektros sistemą nuo Rusijos. Vykstant karui, Lietuvai reikia kuo skubiau imtis pasitraukimo iš BRELL sutarties. Lietuva gali bandyti visiškai atsisakyti rusiškos elektros, kadangi, kaip ir anksčiau esu minėjęs, būtinoji infrastruktūra reikiamai transformacijai yra paruošta. Nereikia laukti dar trejų metų iki numatytos sinchronizacijos projekto įgyvendinimo datos pabaigos, tuo labiau, kad vykstant karui Lietuva negali sau leisti „sėdėti toje pačioje“ valtyje su Rusija ir Baltarusija. Desinchronizacija būtų ne tik stiprus sprendimas vertybiniu požiūriu, tačiau tikėtina, kad ir finansiškai ilguoju laikotarpiu ji atsipirktų.

Žinoma, vienos Lietuvos lyderystės neužteks. ES valstybės turi su kiekviena diena vis geriau suvokti (atrodo, kad ir suvokia), jog taip, kaip Europa gyveno iki Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, nuo šiol gyventi nebeteks. Demokratija privalo apsiginti, negali leisti tyčiotis iš savęs. Reikia ryžtis nutraukti visokeriopą priklausomybę nuo Rusijos – energetinę ir, žinoma, ekonominę. Palaikyti ukrainiečių dvasią žodžiais, baisėtis Rusijos žvėriškumu nepakanka. Reikalingi skubūs, ryžtingi ir išmanūs sprendimai.

Pranešimą paskelbė: Simona Sutkute, Europos Parlamento nario Liudo Mažylio biuras

Parašykite komentarą