Teisėsauga, kriminalai

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsklaidė abejones dėl Kultūros ministerijai ir Kultūros paveldo departamentui įstatymais suteiktų įgaliojimų viršijimo

Š. m. gegužės 11 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, kuriuo atmetė visas Seimo nario Valerijaus Simulik (toliau – Pareiškėjas) iškeltas abejones. Pareiškėjas buvo išreiškęs abejones dėl dviejų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminių aktų – kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – Kriterijų aprašas) ir vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo (toliau – Akto formos pildymo aprašas) – galimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Byloje buvo sprendžiama dėl sąvokų „urbanistinės struktūros objektai“ , „teritorijoje esantys kiti objektai“ ir „vertingųjų savybių turintys daiktai“ taikymo nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu teisėtumo, taip nustatant tokiems daiktams nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą, kas sukėlė daug diskusijų dėl statybų kultūros paveldo vietovių teritorijose.

Bylos svarbą liudijo tai, kad ją sprendė išplėstinė penkių teisėjų kolegija, kuri dėl bylos sudėtingumo net triskart atidėjo šio sprendimo paskelbimą.  Teisėjų kolegija išnagrinėjo Pareiškėjo kvestionuojamų Kriterijų aprašo ir Akto formos pildymo aprašo turinį bei jų santykį su Pareiškėjo nurodytomis kitomis aukštesnės galios teisės normomis ir nustatė, kad jos neprieštarauja nei LR Konstitucijai, nei LR Viešojo administravimo įstatymui, nei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiami teisės aktai nekuria naujų normų, o detalizuoja ir įgyvendina jau esamas.

Šis teismo sprendimas reikšmingas dar ir tuo, kad patvirtino jau kurį laiką egzistuojančios kultūros paveldo apsaugos sistemos sudedamųjų dalių priimamų sprendimų teisėtumą.

Pareiškėjas grindė savo argumentus, kad Kultūros paveldo departamento (toliau – Departamentas) patvirtintas Akto formos pildymo aprašas ir Kultūros ministerijos patvirtintas Kriterijų aprašas neteisėtai išplečia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatytą kultūros paveldo apsaugos sferą įtraukiant objektus, kurie nėra vertingosios savybės. Teisėjų kolegija atmetė šį argumentą ir išaiškino, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga įtraukimo į apskaitą būdu apima ne tik į Kultūros vertybių registrą įtrauktus kultūros paveldo objektus, bet ir kitus galimus kultūros paveldui priskirtinus kūrinius bei daiktus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad duomenų apie galimus kultūros paveldui priskirtinus kūrinius ir kitus daiktus užfiksavimas ir įtraukimas į apskaitą suteikia minimalią apsaugą apskaitomiems objektams, tokiu būdu yra įgyvendinamos Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių nuostatos, įpareigojančios išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą.

Teismo sprendime konstatuota ir tai, kad urbanistinei struktūrai priskirtinų objektų žymėjimas yra pagrįstas aukštesnės galios teisės aktais ir toks žymėjimas savaime neišplečia įstatyme nustatytų kultūros paveldo apsaugos  ribų. Kadangi įstatyme nustatyta apsauga tokiems objektams taikoma priklausomai nuo to, ar tas objektas turi vertingųjų savybių , ar jis yra susijęs su kitomis vertingosiomis savybėmis.

Teisėjų kolegiją atmetė visus Pareiškėjo iškeltus priekaištus ir patvirtino esamų teisės aktų atitikimą aukštesnės galios teisės normoms, taip pat ir tai, kad būtent Departamentui įstatymu yra nustatyta pareiga metodiškai vadovauti kultūros paveldo apsaugai, tokiu būdu leidžiant norminius teisės aktus, nustatančius ir užtikrinančius sisteminį kultūros paveldo apsaugos vykdymą.

Pranešimą paskelbė: Dovilė Bielevičiūtė, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Parašykite komentarą