Studijos

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba žydų gelbėtojų apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ceremonijoje

Gerbiamieji,

dar visiškai neseniai, mūsų tėvų atmenamais laikais, Europą buvo užslinkusi tamsa, kurią mūsų protams vis dar sunku suvokti. Juoda buvo virtusi balta, blogis aukštinamas, o už gėrį – baudžiama. Neapykantos labirintu virtusiame pasaulyje daugelis prarado nuovoką – baimė juos dezorientavo, o savisaugos instinktas užtemdė akis. Vis dėlto buvo žmonių, kurie nepametė kelio. Nes jie klausė savo vidinio moralinio kompaso.

Jie – tai žmonės, kurių pagerbti šiandien susirinkome. Žydų gelbėtojai, pasaulio teisuoliai.

Mūsų kartai neteko gelbėti žydų Holokausto metu, tačiau tenka kurti pasaulį po Aušvico. Mums nereikia sau atsakyti – ką daryčiau, jei matyčiau žudyti vedamus kaimynus? Tačiau mums kyla ne mažiau aštrus iššūkis – ką galime padaryti dabar, kasdien kurdami istoriją, kurioje neįsivaizduojami kiti Paneriai? Laimei, mes turime kelrodį – tuos žmones, kurie jau tada tyliais žygdarbiais pasipriešino neapykantai.

Nors šie žmonės neabejotinai prieštarautų, kad tai, ką jie padarė, yra žygdarbis. Jie sakytų, kad kiekvienas jų vietoje būtų pasielgęs taip pat. Tačiau be jų Holokaustas būtų tapęs žmogiškumo kapu.

Kas buvo tie žmonės, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, padėjo pasmerktiesiems ištrūkti iš Trečiojo Reicho nagų? Į kokį paveikslą mums lygiuotis? Paprasta akimi jų neatskirsi. Tai – turtingi ir vargšai, valstiečiai ir gydytojai, studentai ir močiutės, kairieji ir dešinieji. Vieni nešė į getą pavalgyti, kiti slėpė šeimas namuose, treti dėjo parašus, išduodami žydams tranzitines vizas į gyvenimą. Vieni išgelbėjo vieną, kiti – dešimtis, treti – tūkstančius, tačiau kiekvieno jų indėlis – neįkainojamas

Visus juos vienija padorumo ir gailestingumo derinys. Tvirtas vertybinis stuburas. Supratimas, kad pasaulis neskirstomas į mus ir juos. Tai buvo tiesiog tylūs didvyriai, kitame žmoguje pirmiausia matę žmogų, tokį pat Dievo kūrinį.

Sakoma, kad jie turėjo drąsos. Bet ne visi jos turėjo. Kai kas, paslėpęs žydo vaiką, siaubingai bijojo – gal ir dėl savo paties vaiko.

Sakoma, kad jie turėjo sąmoningumo. Bet kartais stebėtojo virsmas į gelbėtoją tebuvo sekundžių reikalas – tiek, kiek trunka apsikeisti žvilgsniais.

Sakoma, kad bet kokioje situacijoje kiekvienas turime pasirinkimą. Bet kai kurie žmonės jo neturi. Nes kažkas pabeldžia į jūsų duris vien dėl to, kad girdėjo, jog esate geras žmogus. O jūs toks ir esate. Argi tuomet turite pasirinkimą? Teisingame pasaulyje – ne.

Paverskime tokį teisingą pasaulį savo siekiu. Sekdami žydų gelbėtojų pavyzdžiu, kurkime tokią visuomenę, kurioje skleistųsi ir klestėtų bendruomeniškumas, kurioje žmogiškumas būtų aukščiau bet kokių ideologinių, politinių, religinių ar ekonominių interesų. Ugdykime altruizmą, savo asmeninių interesų peržengimą kaip žmogiškumo išsipildymą. Prisiminkime Popiežiaus Pranciškaus Romos sinagogoje pasakytus žodžius: „Šoa mus moko, jog visada turime būti labai budrūs, kad galėtume laiku imtis ginti žmogaus orumą ir taiką.“

Šiandien man didelė garbė apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Žmones iš didžiosios raidės, amžiną pavyzdį ateities kartoms.

Pranešimą paskelbė: Ieva Elenbergienė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Parašykite komentarą