Įvairenybės

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nasėdos kalba Juozo Lukšos-Daumanto 100-osioms gimimo metinėms skirtame renginyje „Mano mintyse tik Tu ir Lietuva…“

Gerbiamieji,

šiemet minime Juozo Lukšos-Daumanto – vieno ryškiausių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę – šimtąsias gimimo metines. Pagerbiame išskirtinę mūsų istorijos asmenybę, Žmogų, kurio gyvenimas yra tapęs meilės Lietuvai ir kovos už jos laisvę simboliu.

Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimą matuojame patriotiškumo ir pilietiškumo kategorijomis. Jo pasirinkimus ir sprendimus lėmė gimtajame Juodbūdyje ir šeimoje įskiepytos vertybės. Tai meilė gimtajam kraštui, atjauta ir pagarba savo šalies žmonėms, tikėjimas Lietuvos laisve.

Užsienyje rašytuose Juozo laiškuose dažnai kartojama mintis, kad „mūsų numylėta Lietuva yra kryžiuojama priešų“. Sovietų niokojamas gimtasis kraštas jam buvo tapęs „didelį skausmą talpinusiu mūsų lopšiu“. Tai jauną žmogų skatino beatodairiškai tęsti kovą už Lietuvos nepriklausomybę.

Šiam tauriam tikslui J. Lukša-Daumantas skyrė savo žinias, dalykinius gebėjimus, patirtį, asmenines savybes. Daugelis amžininkų prisiminė J. Lukšą-Daumantą kaip neprilygstamą idealistą, kuriam svarbiausias gyvenimo orientyras buvo Tėvynės laisvė. Net ir laiške savo mylimajai Nijolei Bražėnaitei Juozas rašė: „mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės“. Kai jam teko rinktis tarp ką tik laisvuose Vakaruose sukurtõs šeimyninės laimės ir grįžimo į okupuotą Lietuvą, jaunuolis nesudvejojo. Net ir nujausdamas, kad eina į mirtį, J. Lukša-Daumantas pasirinko ginkluotą pasipriešinimo kovą. Jam tai buvo kelias į Lietuvos laisvę.

Lankydamiesi Juozo Lukšos-Daumanto gimtinėje ar jo žūties vietoje, kaupdami, gausindami ir skleisdami žinias apie šį didų Žmogų, neužmirškime iš jo mokytis idealizmo, meilės Lietuvai ir atsidavimo savo šaliai. Žavėkimės, didžiuokimės juo ir semkimės iš jo stiprybės bei įkvėpimo. Ir toliau ieškokime šio partizano bei kitų Lietuvos laisvės kovotojų palaikų, kuriuos niekino ir slėpė sovietų budeliai. Tai – Lietuvos garbės reikalas.

Viename iš laiškų, pranešdamas apie bendražygių žūtį okupuotoje Lietuvoje, J. Lukša-Daumantas rašė: „šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti n e m i r t i n g o s mirties“.

Įsiklausykime į šiuos žodžius. Tegul jie būna priesaku mums puoselėti nemirtingą Juozo Lukšos-Daumanto ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą. Tegul jis niekada neišdyla ir per amžius mus telkia!

Prezidentas

Gitanas Nausėda

Pranešimą paskelbė: Jolanta Lukošienė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Parašykite komentarą