Studijos

Lietuvos ir Vakarų šalių požiūris į karą skiriasi

Ką manome apie karą ir su kuo jį siejame? Kuo skiriasi lietuviškoji karo samprata nuo kitų Vakarų šalių? Kokie bus ateities karai? Į šiuos ir panašius klausimus atsako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas doc. dr. Deividas Šlekys.

„Lietuvoje vyrauja egzistencinio karo samprata, kuri esmingai skiriasi nuo Vakaruose dominuojančios instrumentinės karo interpretacijos. Jeigu Vakaruose karas laikomas įrankiu, kuris yra naudojamas tik pačiu ekstriniu atveju ir turi būti visais įmanomais būdais ribojamas, tai lietuviškame mentalitete karas yra tragiškas, bet didis dalykas, be kurio neįmanoma suvokti ir apibrėžti, kas yra lietuvis,“ – teigia dr. D. Šlekys savo monografijoje „Mąslaus Vyčio beieškant. Lietuviškos karinės minties raida ir būklė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990–2014)“.

Anot mokslininko, pastaruoju metu Vakarų visuomenėse ryškėja ir nauja karo samprata. Šių dienų karybos tiesiog nebeįmanoma įsivaizduoti be kompiuterinių, informacinių, skaitmeninių technologijų. Po Šaltojo karo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), o vėliau ir kitų Vakarų valstybių mokslininkai, kariškiai pradėjo kalbėti apie revoliuciją karybos srityje (angl. Revolution in military affairs). Pagrindinė šios revoliucijos žinia – dėl naujausių kompiuterinių technologijų ateities karai bus greiti, tikslūs, be netikėtumų ir puolančiosios pusės aukų. Šios idėjos tapo karinių reformų pagrindu, Vakarų visuomenėse karas pradedamas traktuoti kaip pramoga, žaidimas.

„Lietuviui būtų sunku paaiškinti, kad karas tai pramoga, produktas, kurį laisvalaikiu reikia „suvartoti“. Kai imama kalbėti apie lietuviškąjį karo vaizdinį, galvoje iškart pradeda suktis Maironio eilės. Jose labai aiškiai matyti egzistencinė karo samprata“, – pasakoja dr. D. Šlekys. Jo teigimu, Lietuvoje į politiką, taip pat ir karą, žvelgiama pro istorijos prizmę: „Lietuvos istorija – tai karų istorija, o lietuviai – karių tauta. Ekonominė, socialinė, kultūrinė istorijos yra antraeilės – užgožtos karinės-politinės istorijos.“

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje visada tvyrojo įtampa tarp lietuviškos ir vakarietiškos karo sampratų, ji dar labiau išryškėjo pradėjus diskutuoti apie teritorinės ir kolektyvinės gynybos suderinamumą. „Lietuvoje diskusija labai dažnai vyksta techninio, biurokratinio lygmens kategorijomis, nėra tradicijos pabandyti į tai pažvelgti plačiau, paliečiant kur kas gilesnius ir sudėtingesnius klausimus. Tai geriausiai atspindi mūsų blaškymasis tarp pilietinio pasipriešinimo, partizaninio karo ir reguliarios kariuomenės panaudojimo. Nors visi šie trys elementai įtvirtinti teisės aktuose, dar yra daug neišspręstų klausimų dėl koncepcijos“, – situaciją apibūdina dr. D. Šlekys.

Jo teigimu, „Lietuvai atkūrus nepriklausomybę demokratinės civilių karinių pajėgų kontrolės sistemos įtvirtinimas buvo vienas svarbiausių tikslų. Kaip buvo svarbu nustatyti aiškias ribas, kas galima civiliams ir kariškiams, užtenka prisiminti 1993 m. Kauno savanorių išėjimą į mišką. Efektyviai veikianti civilių kontrolė buvo būtinas kriterijus Lietuvai integruojantis į vakarietiškas politines struktūras – Europos Sąjungą ir NATO. Įvairių šalių konsultantai, ypač iš JAV ir Didžiosios Britanijos, teikė patarimus, kaip sukurti gerą, efektyvią, vakarietiškais standartais pagrįstą civilių ir kariškių kontrolę. Taip Lietuva perėmė vakarietišką (o dar tiksliau – amerikietišką) civilių ir kariškių sąveikos modelį.“

Dr. D. Šlekys pastebi, nors  intelektinės refleksijos kariniuose reikaluose kokybė ir intensyvumas didėja, kol kas „būklė skurdi“. Perimdami vakarietišką karo sampratą, „įdiegėm demokratinės civilinės kariškių kontrolės sistemą, kuri ne skatina, o riboja refleksiją karinėje srityje. Šiuo atveju Lietuva bandė sekti geriausia Vakarų praktika, perėmė modelį, kuris leido sukurti teisinę-institucinę kariškių priežiūros sistemą, tačiau tuo pačiu neleidžia sukurti sąlygų, kurios būtinos aktyvesniam karininkų įsitraukimui į viešus debatus. O jeigu karininkai nedalyvauja ir neinicijuoja diskusijų, tai parengti gerą, efektyvią strategiją tampa labai sunku. Karininkai nėra skatinami diskutuoti, rašyti apie naujausias karines idėjas, mąstyti, ką ir kaip reikėtų pritaikyti Lietuvos reikmėms,“ – teigia mokslininkas ir priduria, kad geriems civilių ir kariškių santykiams būtina karinių dalykų refleksija, į šį procesą turi įsitraukti ir visuomenė.

Dr. D. Šlekys pažymi, kad „labiausiai esame perėmę amerikietišką (doktrinų tradicija, transformacija) ir britišką (manevrinė karyba, tikslinis vadovavimas) karines tradicijas“, tačiau jam nerimą kelia, jog šios idėjos ir koncepcijos perimtos mechaniškai, neįvertinus jų tinkamumo mūsų krašto specifikai.

„Būdama NATO narė Lietuva gana sparčiai atsisako ilgus metus palaikytos teritorinės gynybos idėjos ir pradeda vykdyti transformaciją. Lietuva kuria mažas, greitas, lanksčias, lengvai perdislokuojamas, sąveikias karines pajėgas, – komentuoja tyrėjas. – Lietuva pradėjo vykdyti didžiausią ir ilgiausią savo tarptautinę misiją Afganistane. Tačiau įvertinę misijos trukmę, pobūdį ir tarptautinėje erdvėje vykusias intelektualines diskusijas, galime teigti, kad refleksija yra skurdi ir fragmentiška. Iš principo neuždavėme klausimo, ko išmokome Afganistane ir net nebandėme savo patirčių sieti su tarptautiniu kontekstu.“

Anot dr. D. Šlekio, mokslininkų, ekspertų veikla ir Ukrainos įvykiai leidžia kalbėti apie dviejų karinės minties mokyklų Lietuvoje formavimąsi: „Miesto“ mokykla labiau akcentuoja tai, kad kare pagrindinį vaidmenį vaidins reguliariosios karinės pajėgos, kurios ateityje vis dažniau turės kautis urbanizuotoje erdvėje. Tuo metu „miško“ mokykla pabrėžia partizaninio karo ir piliečių karinio pasipriešinimo svarbą“, – sako jis ir patikslina, kad įtampa tarp šių dviejų požiūrių egzistavo nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bet tik pastaraisiais metais buvo labiau išplėtotos ir pagrįstos.

Dr. D. Šlekys pastebi, kad daugėja diskusijų ir publikacijų partizaninio karo, rezistencijos temomis. Teikiami pasiūlymai mokyklų pilietinio ugdymo programas papildyti karinio rengimo, patriotinio ugdymo elementais. „Būtų galima teigti, kad šiuo metu partizaninio karo idėja Lietuvoje yra labiausiai konceptualiai išplėtota karinės minties tradicija. 2014 m. įvykiai Ukrainoje į viešąjį diskursą įvedė hibridinio karo sąvoką. Lietuva vėlavo visą dešimtmetį įvesti šią sąvoką. Kita vertus, 2014 m. tapo lūžio metais, nes išaugo visuomenės susidomėjimas kariniais reikalais“, – teigia mokslininkas.

Ar ateities karai bus tokie, kokie pastarąjį dešimtmetį vyko Irake ir Afganistane? Gal jie labiau primins tragiškus pilietinius Balkanų ir Ruandos karus? O gal ateityje dominuos tokie konfliktai, koks 2008 m. vyko tarp Rusijos ir Gruzijos ar 2014–2015 m. tarp Rusijos ir Ukrainos? „Žvelgiant į karų istoriją ir dabarties konfliktus, būtų galima teigti, kad greičiausiai vienu metu egzistuos visi šie karo tipai. Gynybos finansavimo ir politinė realybė vers išskirti prioritetus ir labiau akcentuoti vieną ateities karų viziją. Su šia dilema susiduria visos valstybės ir visos jos savaip ją sprendžia. Tačiau svarbiausia, kad šiose diskusijose ir priimant sprendimus turi dalyvauti abi pusės, bet kokybiškas dialogas įmanomas tik tada, kai egzistuoja kritinė refleksija šiais klausimais, – akcentuoja dr. D. Šlekys. – Šiuolaikinių karų dinamika ir jų įvairovė reikalaus vis didesnio kūrybiškumo ir intelektualinės refleksijos.“

Informacija parengta pagal dr. D. Šlekio monografiją „Mąslaus Vyčio beieškant. Lietuviškos karinės minties raida ir būklė po Nepriklausomybės atkūrimo (1990–2014)“.

 

Pranešimą paskelbė: Karolina Derbutaitė, UAB „Vox vera”

Parašykite komentarą