Ar įsivaizduojate tėvus, kurie savo gyvenimo santaupas atiduodami vaikui sakytų: „išsiasfaltuok kiemą“. Turbūt ne, greičiau jie sakytų: „Mokykis, žinių ant pečių nenešiosi“. Ar ne panašiu principu reikėtų vadovautis investuojant į visuomenės ateitį?
Koronaviruso krizė pabėrė ne tik rūpesčių, bet ir pinigų. Europos Sąjunga savo narėms žada milijardus eurų atsigavimui po pandemijos, tik suplanuok kaip juos panaudosi. Kaip ir kur bus paskirstyti šie milijardai, kur nueis pinigai? Kas visa tai sužiūrės?
Praėjusi Vyriausybė Europos Sąjungos skiriamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl. Recovery and Resilience Facility, RRF) lėšas buvo įtraukusi į didesnį planą, pavadintą Ateities ekonomikos DNR. Tačiau realiai šių lėšų planavimas vyko atskirai, nes jis turi savo reikalavimus ir turi būti derinamas su Europos Komisija. Ar visuomenė buvo įtraukta į šį procesą? Kaip dabar jau įprasta, tai priklausė nuo konkrečios ministerijos ir joje susiformavusių tradicijų.
Apsistosiu ties žaliosiomis investicijomis, nes jų skirstymą teko iš dalies stebėti. Europos Komisija nubrėžė gaires, kiek RRF lėšų turi būti skiriama žaliajai pertvarkai ir kam jos turi būti išleistos. Lietuvai iš viso numatyta skirti 2,6 milijardo eurų, o laikantis Europos Komisijos reikalavimų 1,2 mlrd. iš jų bus skiriama būtent žaliajai pertvarkai. Tai pinigai švariosioms technologijoms, žiedinės ekonomikos kūrimui, energetiniam efektyvumui, atsinaujinantiems energijos ištekliams, renovacijai, darniam judumui, ekosistemų atkūrimui ir pan. Tikslas – gražus.
Deja, realybė buvo maždaug tokia: „pinigų daug, laiko mažai, darom greitai ir nebūtinai įtraukdami ir informuodami visuomenę“. Vienos ministerijos atidarė pageidavimų koncerto langelį, kitos planus kūrė užsidariusios savo dabar jau virtualiuose kabinetuose. Pradėti traukti iš stalčių seni projektai, kuriems iki šiol neatsirado lėšų. O ir kai kurie paramos siekiantys, reikia pripažinti, buvo labai išradingi – reikia „žalių“ projektų, tuoj padažysim žaliai, skambiai pavadinsim ir gal „sueis“.
Ruoštame plane buvo gerų, su aplinkosauga neprasilenkiančių ir visuomenei tikrai naudingų, projektų, pavyzdžiui, žemapelkių atkūrimas ar daugiabučių renovacija. Bet buvo ir tokių, kurių naudą patirtų tik neatsakingas verslas, daugybę metų neskyręs lėšų savo naudojamai infrastruktūrai atnaujinti. Tai yra, pasitaikius progai, prisidengiant kokiu nors CO2 mažinimu, būtų bandoma ant visuomenės pečių perkelti savo kaštus. O juk kalbame apie didelius, milijonų eurų vertės projektus.
Nauja Vyriausybė šių metų pradžioje dekonstravo DNR planą ir pareiškė, kad ES lėšas skirs „ne trinkelėms, o reformoms“. Nevyriausybininkams toks pažadas – tarsi šviežio oro gūsis. Tačiau uždavinys nuspręsti, o kam gi bus naudojamos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšos, išlieka.
Jei norime būti pažangi šalis, privalome skirti pinigų tyrimams, mokslui, inovacijoms. Valdžia, kuri atsakinga už milijardų skirstymą, turėtų aiškiai matyti ir valdyti, kiek skirti „betonui“, o kiek – protiniam darbui. O ir parama „betonui“ turėtų būti pagrįsta bei visapusiškai pamatuota. Pavyzdžiui, melioracijos vamzdelių klojimas be aiškios strategijos, t. y. nežinant, kur tikrai reikia ją atnaujinti, o kur laikas palikti gamtai, yra paprasčiausio neūkiškumo pavyzdys. Jau nekalbant apie tai, kad melioracijos atnaujinimas nėra žaliosios investicijos.
Sakoma, kad investuosime į problematiškiausias sritis. Bet ar tikrai tos investicijos skirtos skaudžiausioms vietoms gydyti? Ar nėra taip, kad skubant pasirenkama daryti bet kaip, kad tik pinigai neprapultų. Nes jei taip elgsis sprendimų priėmėjai, Lietuva ir toliau išliks „smegenų paralyžiaus“ būsenoje, kai daug darome, mažai galvojame ir velkamės ES uodegoje.
Jei norime ištrūkti iš tokios smegenų mirties, turime mąstyti strategiškai. Kojas jau spėjusią apšilti Vyriausybę raginame:
Pirma, atsikratyti mentaliteto „Nemąstom. Darom. Skubiai“. Turime suvokti, kad mąstymas, planavimas, protinis darbas taip pat yra darbas, kuris yra be galo svarbus ir kuris turi būti apmokamas. Todėl turi būti išlaikytas balansas tarp investicijų, skirtų „betonui“, ir investicijų į protus, žinias ir gebėjimus.
Antra, ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšas skirti tikroms reformoms ir investicijoms į ateitį. Šios lėšos turi padaryti visuomenę ir ekonomiką geriau pasirengusią žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai. Pinigų taškymas bet kam, o ypač blogiems įpročiams ir neatsakingam verslui finansuoti, Lietuvos pažangą tik atitolins.
Trečia, laikytis demokratinių principų ir į planavimą kuo labiau įtraukti visuomenę, nes juk investuojama į mūsų visų ateitį. O ir pati Europos Komisija akcentuoja, kad į lėšų skirstymo procesą privalo būti įtraukta pilietinė visuomenė.
Nauja valdžia vasario gale pradeda viešuosius svarstymus. O laikrodis tiksi. Balandžio 30-oji yra ta diena, kai Europos Komisijai Lietuva turi pateikti nacionalinius ekonomikos gaivinimo ir atsparumo priemonės planus. Du mėnesiai! Mažoka dideliems pokyčiams. Bet pakankama ištaisyti esmines problemas, jei tam atsirastų valios.
Tad ką renkamės – smegenų paralyžių ar tikrą pokytį?
Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė
Pranešimą paskelbė: Eglė Kybartienė, Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas
