Įvairenybės

KOL VIENI NEKENČIA, KITI KURIA IR DOVANOJA ŽMOGIŠKUMO VARDAN: LIETUVIŲ PROGRAMĖLĖ, PADĖSIANTI MIGRANTAMS ĮSIDARBINTI

Kas stigmos taikinys?

„Su kuo nenorėtumėte gyventi kaimynystėje?“

„Su kuo nenorėtumėte dirbti vienoje darbovietėje?“

„Kam nenorėtumėte išnuomoti būsto?“

Rugsėjį atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa „Visuomenės nuostatos įvairių etninių, religinių ir socialinių grupių atžvilgiu“ siekta nustatyti socialinę distanciją tarp dominuojančios visuomenės dalies ir mažesnių jos dalių kilmės, išpažįstamo tikėjimo ar politinio/socialinio statuso atžvilgiu. Iš atsakymų pasiskirstymo, kaip ir bene kasmet, matyti, kad labiausiai stigmatizuojami Lietuvoje yra romai, iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys ir žmonės, turintys psichikos negalią, po jų – pabėgėliai ir musulmonai.

Tokios nuomonės apie „kitus“, „kitokius“– deja, ne naujiena, tačiau šiųmetės nuostatos, palyginus su praėjusiais metais, dar labiau pakrypo į neigiamą pusę. Be to, daugiau nei du trečdaliai apklausoje dalyvavusių asmenų pareiškė, kad per pastaruosius kelerius metus jų nuomonė apie pabėgėlius ir musulmonus, o taip pat LGBTQ+ žmones, pablogėjo.

Ar tai reiškia, kad bijome, nekenčiame ir bjaurimės dar daugiau, nei anksčiau?

Nuomonė – ne iš savos patirties, o iš žiniasklaidos

Apie tyrimą pasakoja jį atlikusi dr. Giedrė Blažytė, migracijos, įvairovės ir žmogaus teisių srityse veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ (DDG) tyrėja ir Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotoja:

Iš tyrimo rezultatų akivaizdu, kad bendrojoje Lietuvos visuomenėje nuomonė apie migrantus ir kitas socialines grupes per pastaruosius metus gerokai pablogėjo. Kuo galima tai paaiškinti?

2021 m. visuomenės nuostatų apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastebimai išaugo Lietuvos gyventojų socialinė distancija pabėgėlių grupės atžvilgiu kaimynystės, darbo vienoje darbovietėje ir būsto nuomos klausimais. Taip pat pastebima, kad padaugėjo Lietuvos gyventojų, įžvelgiančių labiau neigiamą nei teigiamą pabėgėlių įtaka visuomenei ir valstybei. Galima numanyti, kad tokiems Lietuvos gyventojų nuostatų apklausos pokyčiams įtakos turėjo migracijos situacija Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei viešojoje erdvėje vyraujantis migracijos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui, šalies socialiniam ir ekonominiam gyvenimui naratyvas.

Visuomenės nuostatų apklausa atskleidžia, kad Lietuvos gyventojai nuomonę apie įvairias migrantų grupes paprastai susikuria ne iš asmeninės patirties, o įvairių žiniasklaidos priemonių pagrindu. Daugiau nei du trečdaliai tyrimo respondentų įvardijo, kad apie ne Europos Sąjungos piliečius, kurie Lietuvoje pasiprašė prieglobsčio, kuriems šalyje suteiktas prieglobstis ir apie migrantus, kurie į Lietuvą atvyko neteisėtai, jie sužino iš žiniasklaidos. Apie trečdalis tyrimo dalyvių pažymėjo, kad jie apie šias asmenų grupes nėra girdėję, jų matę ar su jomis bendravę.

Kaip tokios nuostatos atsiliepia realiame gyvenime – tiek Lietuvos gyventojų, tiek migrantų gyvenimuose Lietuvoje? Kodėl tai yra pavojinga pačiai visuomenei?

Ksenofobinės nuotaikos turi tiesioginės įtakos migrantų integracijai ir jų įsitraukimui į priimančiosios visuomenės gyvenimą. Dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų kai kurioms migrantų grupėms kyla sunkumų susirasti gyvenamąją vietą ar darbą, plėsti socialinių ryšių ratą. O tai gali lemti ir šių žmonių psichinės sveikatos bei pasitikėjimo savimi problemas.

Kurstomos neigiamos nuostatos gali neigiamai atsiliepti ir pačiai Lietuvos visuomenei. Tuo gali pasinaudoti kraštutinių dešiniųjų jėgos, smerkiančios multikultūralizmą, pasižyminčios islamofobija ir skatinančios anti-imigracines nuotaikas. Turime suprasti, kad migracija yra neišvengiamas procesas: jau dabar Lietuvą kaip savo namus pasirenka vis daugiau užsienio šalių piliečių, tad turėtume į migracijos reiškinį žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę.

Kokia atsakomybė čia tenka politikams ir žiniasklaidai, o taip pat atskirai – NVO?

Kadangi, kaip minėjau, Lietuvos gyventojai nuomonę apie įvairias migrantų grupes dažniausiai susikuria ne iš asmeninės patirties, viešojoje erdvėje sklindantis naratyvas yra labai svarbus. Programos „Media4changežiniasklaidos stebėsenos rezultatai atskleidė, kad šią vasarą apie migraciją dažniausiai buvo kalbinami politikai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Žurnalistų darbuose aptikti ryškūs visuomenės panikos kurstymo elementai: dominavo pranešimai apie atvykusių žmonių sulaikymus, atkartotos skambios prieš migrantus nukreiptos politikų frazės, o patiems migrantams balsas buvo suteikiamas itin retai.

Kaip manote, kokių priešnuodžių neapykantai reikia imtis ir kas turėtų tai daryti?

Svarbu skatinti visuomenės sąmoningumą ir didinti tarpkultūrines kompetencijas. Turėtume daugiau kalbėti apie migraciją kaip galimybę, rodyti sėkmingus užsieniečių integracijos pavyzdžius, kurių yra tikrai ne vienas. Nereguliarios migracijos kontekste turėtume teikti kaip įmanoma daugiau objektyvios, faktais pagrįstos informacijos, kalbėti apie galimas priežastis, kodėl pasirenkami tokie migracijos keliai ir su kokiais iššūkiais ar sunkumais neteisėtai sieną kirtę migrantai galimai susiduria savo kilmės šalyse.

Nepriklausomi Lietuvoje

Kol Lietuvos sąmoningumas, tikėkimės, pamažu eina platyn ir gilyn, į Lietuvą atvykę žmonės dažnai susiduria su problemomis, kurias spręsti reikia dabar pat, nelaukiant, kol tas sąmoningumas apims kiekvieną Lietuvos politiką ir civilį. Sprendimų yra – tiksliau, jų atsiranda.

„Prieš penkerius metus Vilniuje susipažinau su pabėgėlių šeima iš Sirijos Alepo miesto. Daug bendravome: vaikštinėjomepo miestą, ėjom į kiną, kartu šventėm šventes. Be to, padėjau jiems ieškotis darbo: šeimos tėtis Sirijoje buvo juvelyras, mama – buhalterė, – pasakoja Rugilė Trumpytė iš atvirumą ir įtraukumą darbo aplinkoje skatinančios Lietuvos Įvairovės chartijos asociacijos. – Tariantis dėl darbo pokalbių ir lydint į interviu, aiškiai pasimatė, kad šie žmonės tokiose situacijose yra visiškai priklausomi nuo lietuviškai kalbančių Lietuvos gyventojų: kur ieškoti darbo, neaišku; internetinėse įdarbinimo platformose visa informacija pateikta tik lietuvių kalba. Tad norėdami įsidarbinti ir patys save išlaikyti į Lietuvą atvykę gyventi žmonės tampa priklausomi arba nuo su migrantais dirbančių nevyriausybinių organizacijų, arba tokių lietuvių kaip mes, kurių nėra labai daug. Tad noro ir motyvacijos dirbti gali būti daug, bet egzistuoja daug įvairių barjerų, kurie gali – ir turi – būti nuversti.“

Tad, pažymi R. Trumpytė, ne tik lietuviai darbo ieškosi svetur – į Lietuvą tuo pačiu tikslu atvyksta žmonės iš Ukrainos, Rusijos ar kitur. Tad lietuviškai (dar) nekalba, bet nori įsidarbinti ne tik pabėgėliai ir prieglobstį Lietuvoje jau gavę žmonės. Pakeisti jau turimą darbą dėl kalbos barjero taip pat nėra lengva – atvykusieji yra priklausomi nuo įdarbinimo agentūrų ar lietuviškai kalbančių kolegų, kurie sutiktų padėti. „Turim problemą beveik lygioje vietoje. Tai – tai dirbtinis barjeras, – sako ji. – Tada supratom, kad galim padėti žmonėms įsidarbinti arba lengviau ieškotis darbo, jei su juo susijusi informacija būtų prieinama ne tik lietuviškai.“

Atlikus reprezentatyvą migrantus įdarbinančių verslo įmonių apklausą, paaiškėjo, kad, jei žmogus nepretenduoja į aukščiausias pareigas, tai lietuvių kalba dažnu atveju net nėra būtina. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikiančioms tarptautinėms įmonėms reikalingos anglų, rusų, švedų ar arabų kalbų žinios. Kitas aspektas – R. Trumpytės teigimu, šiuo metu Lietuvoje darbdaviams sunku ne pritraukti užsieniečius, o juos rasti. Valstybinės įstaigos jokių pagalbos mechanizmų vidutinės ar žemesnės kvalifikacijos žmonėms iš užsienio ieškantis darbo nesuteikia, nors darbdaviams šių žmonių vis tiek reikia – tik jie nežino, kaip jų ieškoti.

Taip Rugilei ir jos kolegoms kilo mintis sukurti išmaniojo telefono programėlę, kuri sujungtų darbo ieškančius užsieniečius Lietuvoje su čia esančiais darbdaviais: „Pamatėm, kad problema yra iš abiejų pusių: vien dėl kalbos barjero nei darbdaviai, nei darbo ieškantys žmonės nežino, kaip vieni kitus rasti – dėl to kuriam šitą programėlę.“

Būsimoji programėlė (pasirodysianti ateinančių metų balandį) veiks lietuvių, rusų, anglų ir arabų kalbomis. Joje bus galima darbo ieškoti pagal vietovę (Vilnius, Kaunas, t. t.), sritį (logistika, IT, t. t.) ir kalbą. Gavęs pranešimą, kad pagal jo kriterijus paskelbtas darbo pasiūlymas, žmogus galės tiesiogiai susisiekti su darbdaviu, tuo tarpu darbdavys matys jo veikimo srityje darbo ieškančius žmones, kurie nebūtinai kalba lietuviškai. Komandos tikslas balandžiui yra programėlėje turėti bent šimtą paskelbtų darbo vietų ir apie šimtą užsiregistravusių darbo ieškančių žmonių. Šiems susipažinti su būsimąja programėle padės Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, turinti didelį prieglobstį Lietuvoje gavusių žmonių tinklą, su kuriais palaikomi kontaktai. Kita tikslinė grupė yra Lietuvoje studijuojantys užsieniečiai, po studijų baigimo turintys ribotą laiko laiką susirasti darbą – jiems taip pat kyla daug sunkumų jo ieškant.

Norintys programėlėje skelbti darbo pasiūlymus darbdaviai turės užsiregistruoti. Susikūrę savo paskyras, jie galės matyti tuo pačiu principu prisiregistravusių galimų darbuotojų paskyras. „Ne visi darbdaviai nori darbinti migrantus, tačiau norinčiųjų tai daryti tikrai yra. Bet pirmas jų užduodamas klausimas visuomet yra: „Tai kaip mums tuos žmones rasti?“

Trumpytė pasakoja, kad neseniai vykusios sesijos su JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuru metu prieglobsčio gavėjus jau įdarbinusios įmonės pripažino, kad apie juos kaip potencialius darbuotojus sužino arba iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, arba iš „Carito“. Tai reiškia abiejų pusių priklausomybę nuo šių dviejų nevyriausybinių organizacijų, o tiesioginio priėjimo jos viena prie kitos neturi. „Norime, kad į Lietuvą atvažiavęs žmogus čia jaustųsi nepriklausomas – jis tiesiog nori kurti savo gyvenimą, bet kad nejaustų, jog jam būtinai reikia kreiptis į tam tikrą organizaciją, prašyti pagalbos ir tuomet laukti atsakymo. Ne, jis pats turi įrankių darbo paieškai – mūsų programėlę. Joje jis gali matyti, kuriam darbdaviui nereikalinga lietuvių kalba ir todėl jos nemokėdamas nesijausti blogai, bei žinoti, kad atitinka darbuotojui keliamus kriterijus ir ši darbo vieta jam gali būti tinkama. Be abejo, gali būti ir kitų tinkamų kandidatų, tad programėlė darbo negarantuoja – bet ji atriša rankas žmogui pačiam savimi pasirūpinti.“

Panaši idėja yra įgyvendinama Nyderlanduose, tačiau apie ją Rugilė ir jos kolegos sužinojo tik jau pradėję dirbti ties savąja. „Natūralu, kad kažkas kažkur kitur tai irgi sugalvojo, nes skirtinguose kontekstuose žmonės mato tas pačias problemas ir nori jas spręsti,“ – ji.

Darom tai, kas mūsų rankose

Tačiau tiek prieglobstį Lietuvoje gavusiems žmonėms, tiek kitiems čia atvykusiems rasti darbą (ir namus) sunku ne tik todėl, kad jie nėra išmokę lietuvių kalbos. Daug didesnis blogis yra vyraujančioje visuomenėje tarsi kirviai virš galvos slankiojančios neigiamos išankstinės nuomonės apie juos, grindžiamos dažniausiai tik skandalingais žiniasklaidos pranešimais, kaip parodė anksčiau minėta visuomenės nuostatų apklausa, kurios surinktus duomenis analizavo dr. G. Blažytė.

„Kalba yra viena problema, stereotipai – kita. Kalbos problemą šia programėle padėti spręsti galime, tačiau stereotipų problemos sprendimas – ne mūsų mažo, metų trukmės projekto rankose, – sako R. Trumpytė. – Viena vertus – taip, neigiamos nuostatos migrantų atžvilgiu yra didžiulė kliūtis, užkertanti kelią čia atvykstantiems žmonėms susirasti būstą, darbą, socialinį tarpusavio pagalbos tinklą. Ir nors šiandienos aplinkybėmis matomas neigiamų nuostatų paaštrėjimas, bet tuo pačiu yra šimtai organizacijų ir darbdavių, kurie tokiomis nuostatomis nesivadovauja, migrantus priima – ir priims.“ 

Absoliuti dauguma šių metų pradžioje vykdytoje kitoje apklausoje dalyvavusių darbdavių sakė, kad yra labai patenkinti migrantų darbu ir todėl ketina juos įdarbinti ir ateityje. Ar suaktyvėjus neigiamoms nuostatoms visuomenėje yra rizika, kad šie darbdaviai pakeis nuomonę remdamiesi ne sava patirtimi, o bauginančiais žiniasklaidos pranešimais? „Darbdaviai labai aiškiai komunikuoja, kad jiems trūksta darbuotojų – šį mėnesį Lietuvoje turime 17 tūkst. laisvų darbo vietų, – sako R. Trumpytė. – Rizikos visada yra, bet ji labai nedidelė.“

O kaip einasi tai šeimai iš Sirijos, kuri įkvėpė šią idėją? „Dabar jie gyvena Vokietijoje, kur turėjo asmeninių ryšių su kitomis sirų šeimomis. Tačiau kita labai svarbi priežastis, kodėl jie išvažiavo iš Lietuvos, buvo studijos. Viena iš dukterų Alepe buvo pradėjusi studijuoti chemiją, kita baigė mokyklą. Nemokamoms studijoms anglų kalba Lietuvoje joms beveik nebuvo galimybių, – sako R. Trumpytė. – Žinau, kad viena iš dukterų savanoriauja Vokietijos Raudonajame Kryžiuje ir šeimai sekasi gerai. Tad tai istorija, savyje talpinanti daug gražių istorijėlių.“

Pranešimą paskelbė: Ugnė Kumparskaitė, Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma

Parašykite komentarą