Kalbos sunkumai dažnai pastebimi tada, kai vaikas vėluoja tarti pirmuosius žodžius, tačiau klinikinio logopedo pagalbos gali prireikti ir visai kitose situacijose – kai žmogui po insulto tampa sunku pasakyti paprastą sakinį, suprasti artimuosius, saugiai nuryti maistą ar vėl dalyvauti kasdieniame pokalbyje. Vilniaus reabilitacijos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „Kardiolitos klinikos“) klinikinė logopedė Živilė Ščiukienė pabrėžia, kad laiku suteikta pagalba gali turėti įtakos ne tik kalbai, bet ir žmogaus savarankiškumui, saugumui bei emocinei savijautai.
„Klinikinės logopedinės terapijos trukmė labai individuali. Vieniems pacientams pakanka kelių savaičių, kitiems – kelių mėnesių ar metų. Rezultatas priklauso nuo sutrikimo pobūdžio, bendros sveikatos būklės, paciento motyvacijos, artimųjų įsitraukimo ir to, kaip anksti pradedama reabilitacija. Svarbu suprasti, kad tikslas ne visada yra visiškai atkurti prarastas funkcijas. Kartais ne mažiau svarbu išmokti naujų bendravimo būdų, prisitaikyti prie pasikeitusių galimybių ir išnaudoti likusius gebėjimus“, – sako Ž. Ščiukienė.
Kada verta sunerimti dėl vaiko kalbos raidos?
Vaikų kalbos raidos tempai gali skirtis: vieni pirmuosius žodžius taria dar iki pirmojo gimtadienio, kiti – gerokai vėliau. Tačiau tam tikri požymiai gali rodyti, kad vaikui reikalinga klinikinio logopedo pagalba. Į specialistą verta kreiptis, jei kūdikis nereaguoja į aplinkos garsus ar savo vardą, neguguoja, nečiauška, o sulaukęs maždaug vienerių metų dar netaria pirmųjų prasmingų žodžių.
Kai vaikui sukanka dveji metai, verta atkreipti dėmesį, ar jo žodynas nėra labai ribotas, ar jis jungia du žodžius, supranta paprastus prašymus ir nurodymus. Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas išlaiko žvilgsnį, rodo pirštu, domisi žaislais, ar nėra labai išrankus maisto tekstūrai.
„Trejų metų vaiko kalba jau turėtų būti pakankamai suprantama ne tik šeimos nariams, bet ir aplinkiniams. Jei vaikas kalba labai neaiškiai, vartoja trumpus sakinius, jam sunku reikšti mintis ar suprasti kalbą, verta atlikti išsamų kalbos ir komunikacijos įvertinimą“, – pažymi klinikinė logopedė.
Vyresniame amžiuje svarbu stebėti, ar neišlieka garsų tarimo sutrikimų, ar vaikui nėra sunku pasakoti, rišliai dėstyti mintis, suprasti sudėtingesnę kalbą, mokytis skaityti ir rašyti. Ankstyvas įvertinimas padeda laiku pastebėti galimus sutrikimus, padidinti terapijos veiksmingumą ir išvengti sunkumų, kurie vėliau gali turėti įtakos vaiko mokymuisi, bendravimui bei emocinei savijautai.
Kalbos sunkumai nėra nei vaiko, nei tėvų kaltė
Kalbos ir komunikacijos raida priklauso nuo daugelio tarpusavyje susijusių veiksnių. Kalbos raidos sunkumų rizika gali būti didesnė, jei šeimoje yra buvę kalbos, skaitymo ar mokymosi sunkumų. Įtakos gali turėti ir priešlaikinis gimimas, nėštumo ar gimdymo eiga, klausos sutrikimai, genetiniai sindromai, neurologinės ar kitos sveikatos būklės.
Ne mažiau svarbi ir aplinka. Kalba geriausiai vystosi tada, kai su vaiku daug bendraujama, jam skaitoma, dainuojama, kartu žaidžiama ir jis skatinamas aktyviai bendrauti. Tačiau net ir kalbiškai turtingoje aplinkoje augantis vaikas gali turėti kalbos raidos sutrikimą. Komunikacijos sunkumai taip pat gali būti vienas iš kitų raidos sutrikimų požymių, pavyzdžiui, esant autizmo spektro sutrikimui, intelekto sutrikimui ar įvairiems neurologiniams pažeidimams.
„Svarbu suprasti, kad kalbos ar komunikacijos sutrikimai nėra nei vaiko, nei tėvų kaltė, todėl nevertėtų vengti kreiptis į specialistus dėl galimų raidos, kalbos ar kitų sunkumų įvertinimo. Kuo anksčiau jie pastebimi, tuo greičiau galima nustatyti jų priežastį, suteikti vaikui pagalbą ir parinkti tinkamas intervencijos priemones“, – sako Ž. Ščiukienė.
Pasak klinikinės logopedės, pagalba vaikui visuomet prasideda nuo išsamaus įvertinimo. Vertinamas ne tik garsų tarimas ar žodynas, bet ir kalbos supratimas, gebėjimas reikšti mintis, dėmesys, žaidimo įgūdžiai, foneminis suvokimas, socialinė komunikacija, o prireikus, rijimo ar maitinimosi įgūdžiai. Terapija parenkama individualiai pagal vaiko amžių, gebėjimus ir poreikius.
Logopedo pagalba svarbi ir suaugusiesiems
Nors logopedo pagalba dažnai siejama su vaikais, suaugusiesiems jis gali būti itin svarbus po insulto, galvos smegenų traumos, operacijų ar sergant neurologinėmis ligomis, tokiomis kaip Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė ar demencija. Tokiais atvejais žmogui gali tapti sunku kalbėti, suprasti kalbą, skaityti, rašyti, aiškiai tarti žodžius ar saugiai ryti.
„Ne kiekvienam pacientui po insulto prireikia ilgalaikės klinikinio logopedo pagalbos, tačiau sunerimti vertėtų, jei žmogui sunku rasti reikiamus žodžius, sudaryti sakinius, suprasti aplinkinių kalbą, skaityti ar rašyti. Pagalba gali praversti ir tada, kai kalba tampa neaiški, sulėtėjusi, nerišli arba pasikeičia balso skambesys. Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į rijimą. Jei žmogus springsta valgydamas ar gerdamas, kosėja ryjant, jaučia, kad maistas stringa, arba po valgymo balsas tampa drėgnas, gargaliuojantis, geriausia, kad jį įvertintų klinikinis logopedas“, – dalinasi Ž. Ščiukienė.
Po insulto ar kitos neurologinės būklės logopedinę pagalbą svarbu pradėti kuo anksčiau, nes pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais smegenys turi didžiausią gebėjimą prisitaikyti. Šiuo laikotarpiu tinkamai parinkti pratimai padeda aktyvinti išlikusius gebėjimus, atkurti pažeistas funkcijas ir greičiau grąžinti žmogų į kasdienį gyvenimą.
Ankstyva logopedinė pagalba svarbi ir paciento emocinei gerovei. Staiga praradę galimybę laisvai kalbėti ar bendrauti, žmonės dažnai patiria nerimą, nusivylimą ir socialinę izoliaciją. Kuo anksčiau pacientas pradeda atgauti bendravimo gebėjimus ir sulaukia specialistų bei artimųjų palaikymo, tuo lengviau prisitaiko prie pasikeitusios situacijos ir aktyviau įsitraukia į reabilitacijos procesą.
Geresnių rezultatų padeda pasiekti komandinis specialistų darbas
Pasak klinikinės logopedės, kalbos, komunikacijos ir rijimo funkcijos yra glaudžiai susijusios su kitomis organizmo sistemomis, todėl geresnių rezultatų pasiekiama tada, kai pacientu rūpinasi ne vienas specialistas, o visa komanda – klinikinis logopedas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, gydytojas ir, prireikus, kiti specialistai.
Šis tarpdisciplininis specialistų bendradarbiavimas užtikrina visapusišką ir nuoseklų vaiko lavinimą. Komandoje dirbantis klinikinis logopedas ugdo kalbą, komunikaciją ir socialinio bendravimo įgūdžius. Ergoterapeutas lavina smulkiąją motoriką, sensorinę integraciją ir kasdienės veiklos savarankiškumą, o kineziterapeutas stiprina pusiausvyrą, judesių koordinaciją bei bendrąją motoriką.
Suaugusiesiems po insulto, traumų ar sergant neurologinėmis ligomis taip pat dažnai sutrinka ne tik kalba ar rijimas, bet ir judėjimas, pusiausvyra, rankų funkcija, dėmesys, atmintis, gebėjimas savarankiškai atlikti kasdienes veiklas. Klinikinis logopedas padeda atkurti kalbos, komunikacijos, balso ir rijimo funkcijas, ergoterapeutas padeda susigrąžinti savarankiškumą, o kineziterapeutas gerina judėjimą, pusiausvyrą, laikyseną ir fizinį pajėgumą.
„Kompleksinė pagalba leidžia į žmogų pažvelgti visapusiškai, todėl didžiausi pokyčiai dažniausiai pasiekiami tuomet, kai skirtingų sričių specialistai dirba ne atskirai, o kaip viena komanda, siekianti bendro tikslo – geresnės paciento gyvenimo kokybės ir didesnio savarankiškumo“, – pabrėžia Ž. Ščiukienė.
