Istorijos mokytojas Dalius Miknevičius – tas žmogus, kuris aktyviai prisideda prie ateities Lietuvos. Jau kelerius metus dirba mokykloje. Vyras ilgai svarstė, ar rinktis pedagogo profesiją. „Mokytojo darbas nuo dešimtos klasės atrodė įdomus ir prasmingas, tačiau pedagogai ne itin siūlydavo rinktis šį kelią. Kelerius studijų metus svarsčiau, ar tikrai noriu mokyti vaikus. Po pedagoginės praktikos Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje galutinai supratau, kad noriu eiti dirbti į mokyklą, noriu būti mokytoju“, – kalbėjo D. Miknevičius.
Baigęs istorijos bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete (LEU), Dalius nusprendė sudalyvauti projekte „Renkuosi mokyti!“. Vyras buvo pasiryžęs dirbti bet kurioje Lietuvos mokykloje, kuri priims, ką tik baigusį absolventą. „Šią programą laikau didžiausiu tramplynu mylimoje profesijoje, kuri padėjo atsiskleisti, sustiprėti ir rasti save gyvenime.“, – tikino mokytojas.
Pasibaigus projektui, Dalius nuvyko dirbti į Tauragę. Iki tol vyras niekados nebuvo lankęsis šiame Žemaitijos mieste. Dalius gimęs ir augęs Panevėžyje, tad Žemaitija buvo tolima. Anot istorijos mokytojo, Tauragėje mokiniai yra gana vakarietiški, beveik nesiskiriantys nuo didmiesčio jaunimo. Pašnekovo pastebėjimu, mažame Lietuvos mieste santykiai tarp mokinių, mokytojų, tėvų ir visos mokyklos bendruomenės yra daug artimesni bei nuoširdesni. „Dirbau Tauragės „Versmės“ gimnazijoje, kuri visuomet patenka į 10–15 % geriausių Lietuvos gimnazijų pagal valstybinių egzaminų rezultatus. Mokykla pasižymi giliomis tradicijomis, kultūriniais renginiais, tad skirtumų nuo didmiesčio mokyklų neįžvelgiau. Net galiu teigti, kad tai galėtų būti pavyzdys nemažai daliai kitų Lietuvos mokyklų“, – sako istorijos mokytojas.
Po kelerių metų darbo Tauragėje, dėl asmeninių priežasčių Dalius grįžo gyventi į sostinę. Mokytojui buvo gaila palikti moksleivius, mokyklą. „Net esu minėjęs, kaip Napoleonas norėjo ant delno Šv. Onos bažnyčią nusinešti į Prancūziją, taip aš Tauragės „Versmės“ gimnaziją pasiimti į Vilnių. Būtent tokioje mokykloje galima dirbti visą gyvenimą ir būti laimingam“, – teigė D. Miknevičius.
Dabar vaikinas dirba vienoje sostinės mokykloje. Praėjusiais mokslo metais Dalius mokė vaikus Vilniaus licėjuje. Anot istorijos mokytojo, galima įžvelgti skirtingus kriterijus: „Mane, kaip pedagogą, labiausiai džiugino tai, kad iš esmės per visas pamokas mokiniai klausė manęs, beveik nekildavo jokių drausmės problemų, vaikai turi aukštą sąmoningumo lygį, išsikėlę aiškius gyvenimo tikslus“.
Miknevičius – baigęs karinius apmokymus. Į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP) vaikinas įstojo dėl kelių priežasčių: „Karas Ukrainoje privertė susimąstyti apie tai, kad tai yra mums svarbi kaimyninė valstybė. Matant neramumus Ukrainoje, uždaviau sau klausimą: kuo aš galėčiau prisidėti prie valstybės gynybos, jei to prireiktų? Tada nusprendžiau įgyti tam tikrų įgūdžių, gebėjimų, kurie leistų ginti valstybę.“
Pašnekovo manymu, Lietuvos istorija formavosi taip, kad didžioji dalis piliečių būtų Lietuvos patriotai. „Yra žmonių grupė, kurie savęs nelaiko patriotais dėl per dažnai vartojamos šios sąvokos. Tačiau vis vien jie žino ir supranta šalies istoriją ir giliai širdyje yra Lietuvos patriotai“, – tikino D. Miknevičius.
Pranešimą paskelbė : Milena Puchova, Lietuvos edukologijos universitetas
