Daliai gyventojų iš II pakopos pensijų fondų atgautos lėšos jau virto didesniais pirkiniais – bankų ir prekybininkų duomenys rodo, kad vartojimas pastebimai išaugo. Kita dalis skuba ieškoti investavimo galimybių, tačiau finansų ekspertai įspėja: būtent toks skubėjimas gali tapti brangia klaida.
Kredito unijos „Magnus“ valdybos pirmininkas Mantas Janavičius sako, kad didžiausia rizika kyla tada, kai investavimas tampa automatine reakcija į gautą sumą. Pasak jo, prieš priimant bet kokį sprendimą svarbiausia ne potenciali grąža, o asmeninė finansinė situacija.
„Vien tai, kad žmogus gavo didesnę sumą, dar nereiškia, kad ji automatiškai turi tapti investicija. Kai kuriais atvejais racionaliausias sprendimas gali būti visai kitas – susikurti finansinį rezervą, sumažinti brangius įsipareigojimus ar pasiruošti artimiausiems svarbiems tikslams. Tik po to verta spręsti, ar dalis šių pinigų iš tiesų gali būti skirta investavimui“, – sako M. Janavičius.
Jo teigimu, racionalus sprendimas prasideda ne nuo pažado apie galimą grąžą, o nuo kelių bazinių klausimų apie asmeninę finansinę padėtį. Būtent jie padeda suprasti, ar ši suma turėtų būti investuojama, ar pirmiausia panaudojama tam, kad po kojomis atsirastų tvirtesnis finansinis pagrindas.
Būtent šie klausimai padeda išvengti dažniausių klaidų ir suprasti, ar ši suma turėtų būti investuojama, ar pirmiausia panaudojama finansiniam stabilumui stiprinti.
Pirmiausia – brangiausi įsipareigojimai
Vienas pirmųjų klausimų – ar žmogus neturi brangių skolų arba kitų finansiškai nepalankių įsipareigojimų.
„Jei žmogus moka dideles palūkanas už vartojimo kreditą ar kredito kortelės skolą, dalies vienkartinės sumos nukreipimas tokiems įsipareigojimams mažinti dažnu atveju yra finansiškai naudingesnis sprendimas nei investavimas. Tokiu atveju žmogus pirmiausia sumažina nuolatines išlaidas ir tik po to gali tvirčiau planuoti kitus žingsnius“, – sako M. Janavičius.
Ar šių pinigų netrukus neprireiks?
Ne mažiau svarbu įsivertinti ir tai, ar šių pinigų neprireiks artimiausiu metu. Jei žmogus planuoja būsto įsigijimą, remontą, persikraustymą, šeimos pagausėjimą ar kitą didesnį pirkinį per artimiausius 12–36 mėnesius, bent dalis lėšų turėtų likti lengvai pasiekiama.
„Visų pirma reikėtų aiškiai apsibrėžti, kada šių pinigų gali prireikti ir kokiems tikslams jie gali būti naudojami. Jei žmogus žino, kad lėšų gali reikėti palyginti greitai, bent ta jų dalis turėtų likti likvidi ir lengvai pasiekiama, o ne būti nukreipta ten, kur pinigai ilgam užrakinami arba jų vertė gali reikšmingai svyruoti“, – teigia M. Janavičius.
Investuoti be rezervo – rizikinga
Dar vienas esminis klausimas – ar žmogus apskritai turi finansinį rezervą nenumatytiems atvejams.
„Tai svarbu visiems, tačiau ypač tiems, kurių pajamos nėra stabilios, kurie dirba savarankiškai, planuoja imti būsto paskolą ar svarsto apie investavimą. Jei žmogus atsiima pinigus iš pensijų kaupimo, bet iki šiol neturi finansinio rezervo, gali būti, kad racionaliausias sprendimas yra pirmiausia būtent jį ir susikurti“, – sako M. Janavičius.
Kada investavimas iš tiesų yra logiškas žingsnis
Tik įsivertinus šiuos pagrindinius dalykus verta savęs klausti apie investavimą, teigia M. Janavičius. Kitaip tariant, investavimas logiškas tada, kai žmogus neturi finansiškai žalingų skolų, yra pasirūpinęs rezervu, aiškiai mato artimiausius poreikius ir gali sau leisti dalį lėšų skirti ilgesniam laikotarpiui.
Pasak M. Janavičiaus, net ir tokiu atveju nereikėtų susitelkti vien į žadamą grąžą. Ne mažiau svarbu suprasti riziką, terminą, likvidumą ir patį investavimo mechanizmą.
„Jei žmogus negali sau aiškiai atsakyti, kiek laiko pinigai bus investuoti, kokia yra reali rizika, kaip lengva bus juos atgauti ir kas nutiks, jei planas pasikeis, greičiausiai dar ne metas priimti sprendimo. Investuoti reikėtų tik tada, kai aišku ne tik kiek galima uždirbti, bet ir kokios sąlygos yra prisiimamos“, – sako jis.
