Gitara. Šiuolaikinė istorija ir muzikiniai stiliai.

Gali kilti natūralus klausimas – kodėl skirtinguose muzikiniuose stiliuose priimta naudoti skirtingas gitaras?

Šiandien gitarų rinkoje galima rasti dešimtis porūšių akustinių ir pusiau akustinių gitarų, bet sąlyginai jas galima suskirstyti į tris grupes:
1. Flat top – įprasta gitara su metalinėmis stygomis.
2. Classical – klasikinė gitara su neiloninėmis stygomis.
3. Arch top – džiazinė gitara; savo forma ji šiek tiek primena padidintą smuiką.
Gitara, kaip muzikinis instrumentas, yra minima labai senuose rašytiniuose šaltiniuose. Panašūs į gitarą (nabla) piešiniai sutinkami senovės egiptiečių piešiniuose, atliktuose prieš kelis tūkstančius metų. Pasak senovės raštmenų, nabla – gėrio simbolis.

Gitara buvo paplitusi ir Azijoje. XIII a. arabai atvežė ją į Ispaniją, kur gitara greitai užkariavo ispanų simpatijas. Prieš 120-130 metų Europoje ir Amerikoje buvo populiari tik viena gitaros rūšis.

Skirtingose šalyse naudojo skirtingas gitaros derinimo sistemas, o kai kur netgi keitė stygų skaičių. Pvz., Rusijoje buvo naudojama septynstygė gitara. Bet savo forma visos gitaros buvo gan panašios – santykinai vienodos viršutinė ir apatinė gitaros dalys, kurios ties 12 ladu pereina į grifą.
Šiandieninės gitaros forma priklauso ispanų meistrui Torresui, kuris kaip tik ir gyveno prieš 120 metų.

Praeito šimtmečio pabaigoje gitara ėmė sparčiai populiarėti. Jei iki tol gitara būdavo grojama dažniausiai namuose, tai amžiaus pabaigoje gitara ėmė užkariauti sceną. Atsirado garso sustiprinimo būtinybė. Technologija leido pagaminti metalines stygas, kurios garsiau skambėjo. Be to, pati dėžė tapo didesnė, kas gitaros skambesį darė gilesnį ir garsesnį. Tuo pat metu atsirado ir problema – stiprus stygų įtempimas „žudė“ viršutinę dėžės dalį, o pastorintos sienelės galų gale panaikindavo vibraciją, o su ja ir patį garsą…

Ir štai tada, ponas Martinas, šiuolaikinės folk gitaros tėvas, sugalvojo garsųjį spyruoklių tvirtinimą. Spyruoklės būdavo klijuojamos kryžmai, tuo sustiprindamos priekinę sienelę, bet leidžiančios jai vibruoti. Martinas savo gitaras vadindavo „0“, „00“, „000“ – priklausomai nuo gitaros dydžio. „00“ dydis iš esmės atitinka klasikinės gitaros dydį, o „000“ – tuo metu buvo pati didžiausia gitara. Jos tokios didelės būdavo reikalingos tam, kad girdėtųsi orkestre tarp garsių kitokių instrumentų, nes garso stiprinimo sistemų, kaip patys suprantate, tais laikais dar nebuvo.

Kiek vėliau – 20-siais metais atsirado nauja forma – „OM“ – orkestrinis modelis. Ji buvo panaši į „000“, tik ilgesnėmis stygomis, kas ją darė dar garsesnę, o po kurio laiko atsirado garsusis dreadnought, kuris ir šiandien laikomas gitaros standartu.
Lygiagrečiai vystėsi dar viena gitaros rūšis – arch tops. Tuo metu, kai Martinas sprendė garso sustiprinimo problemą spyruoklėmis, tokios kompanijos, kaip Gibson, nuėjo kitu keliu – jie sukūrė gitaras, savo forma ir konstrukcija primenančias smuiką. Šiems instrumentams buvo būdinga išlenkta (išsipūtusi) kaip kontraboso priekinė sienelė. Paprastai tokios gitaros turėjo dvi „smuikiškas“ išpjovas dekoje, vietoje vienos apvalios skylės centre.

Kuo gi jos skyrėsi?
Jei dreadnought puikiai skambėjo kantri tipo orkestre, kur jai tekdavo ritminės partijos, tai arch top gerai skambėdavo atskiromis natomis. Tai yra, buvo labiau tinkama ne ritminėmis, o solinėmis partijomis. Tokios gitaros išsiskirdavo subalansuotu ir aštriu garsu, kuris ženkliai skyrėsi nuo šilto ir gilaus savo pirmtakės skambesio. Šios gitaros skambėjime buvo girdima kiekviena nata, todėl džiazo muzikantai greitai įvertino jos privalumus. Būtent džiazui arch top gitaros turi būti dėkingos savo išpopuliarėjimui. Kaip tik todėl jos ir buvo pramintos džiazinėmis gitaromis. O, dreadnought ir panašūs į jas instrumentai buvo naudojami daugiau kantri muzikos atlikimui ir populiariajai estradinei muzikai.
30-40 metais situacija ėmė keistis. Greičiausiai dėl pasirodžiusių kokybiškų mikrofonų ir garso stiprintuvų. Be to, arenoje pasirodė ir tuoj pat užkariavo visą pasaulį naujas muzikos stilius – bliuzas. Kaip žinia, bliuzas vystėsi iš esmės dėka neturtingų juodųjų muzikantų. Jie grodavo jį visaip – pirštais, mediatoriais ir netgi buteliais nuo alaus. Šie žmonės neturėjo pinigų brangiems instrumentams, jie netgi ne visada išgalėdavo nusipirkti naujas stygas, ką jau kalbėti apie džiazines gitaras… ir grojo jie kuo papuolė.

Kas gi atsitiko su džiazinėmis gitaromis?
Atsiradus garso stiprinimo aparatūrai, pasirodė, jog šio tipo gitarų subalansuotas garsas idealiai tam tinka. Nors džiazinė gitara visiškai nepanaši į šiuolaikinį Fender arba Ibanez, bet Leo Fenderis niekada turbūt nebūtų sukūręs savo Teleka