Studijos

Atsparumas insulinui: senstant gresia širdies ir kraujagyslių ligomis

Už senėjimą atsako įvairūs iki šiol galutinai neištirti biologiniai mechanizmai. Gali būti, kad vienas jų – atsparumas insulinui. Laiku jį nustačius, įmanoma užkirsti kelią metaboliniam sindromui ir 2 tipo diabeto pasireiškimui. Tai – rezultatai ilgalaikių tyrimų, kuriuos atlieka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Neuromokslų instituto mokslininkai.  

Tyrinėdami atsparumo insulinui, širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sąsajas ir gyvenimo kokybės pokyčius senstant, LSMU mokslininkai atrado naujų ligų išsivystymo biologinių mechanizmų.

Atsparumas atsiranda sutrikus gliukozės patekimui į ląstelę, kraujyje didėja gliukozės kiekis. Jį reguliuoja insulinas – cheminė medžiaga, gaminama kasos beta ląstelėse, kuriai veikiant, gliukozė iš kraujo pernešama į ląsteles ir naudojama kaip energijos šaltinis.

Daugeliu atveju atsparumas insulinui nediagnozuojamas, o tai gali būti ypač žalinga, nes tai – nepriklausomas rizikos veiksnys išsivystyti nutukimui, širdies ir kraujagyslių ligoms, hipertenzijai ir 2 tipo diabetui.

Žymuo, perspėjantis apie gresiančias ligas

Pasak projekto vadovės LSMU Neuromokslų instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Narsetos Mickuvienės, atsparumo insulinui kaip žymens įtraukimas į klinikinę praktiką gali padėti išvengti pavėluotos 2 tipo cukrinio diabeto diagnozės, gydymo, gyvensenos keitimo.

Projekto metu nustatytos homeostatinio atsparumo insulinui indekso HOMA-IR ribos, tinkamos vertinti ne tik atsparumo insulinui buvimą, bet ir prognozuoti 2 tipo cukrinio diabeto išsivystymą. Rezultatai rodo glaudų ryšį tarp atsparumo insulinui bei širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

Kitas svarbus šio tyrimo atradimas – jog atsparumas insulinui reikšmingai susijęs blogesne gyvenimo kokybe. Ilgalaikis Vakarų Lietuvos gyventojų tyrimas parodė, kad naudojant HOMA-IR vertinimą, tiriamųjų, kuriems nustatytas atsparumas insulinui, per dešimtmetį gerokai labiau pablogėjo fizinė sveikata.

Pasak N. Mickuvienės, nerimo kelia tai, kad per 10 metų asmenys su atsparumu insulinui turi reikšmingai didesnę tikimybę, kad su sveikata susijusi jų gyvenimo kokybė blogės.

Skatina miego sutrikimus

Tyrimo metu mokslininkai taip pat nagrinėjo ryšį tarp atsparumo insulinui ir miego kokybės. Paaiškėjo, jog miego sutrikimai (ilgas užmigimas, ankstyvas prabudimas ryte, kvėpavimo sutrikimai miegant – miego apnėja ir knarkimas) dažniau stebimi asmenims, turintiems atsparumą insulinui.

Ilgalaikis stebėjimas atskleidė, kad miego sutrikimai po 10 metų dažniau pasireiškia asmenims, turintiems atsparumą insulinui.

LSMU mokslininkų grupė vykdė Lietuvos mokslų tarybos konkursinį finansavimą gavusį nacionalinės mokslo programos „Sveikas senėjimas“ projektą „Įvertinti rezistencijos insulinui ryšį su skydliaukės funkcija, psichoemocine būkle ir širdies – kraujagyslių ligų rizikos veiksniais senstant“. Tyrimą atliko LSMU Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkų grupė – dr. Nijolė Kažukauskienė, dr. Aurelija Podlipskytė, prof. habil. dr. Giedrius Varoneckas ir prof. dr. Narseta Mickuvienė.

Publikacijas galima rasti:

https://www.mdpi.com/1660-4601/18/7/3388

Pranešimą paskelbė: Rasa Masiokaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Parašykite komentarą