Studijos

Aktorės apie spektaklį „Dievų aušra“: spektaklio metu salėje girdime verksmą

Mariupolyje žuvusio Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės istorija tapo pamatu vos per tris mėnesius gimusiai Mariaus Ivaškevičiaus pjesei ir Vladimiro Gurfinkelio režisuotam dokumentiniam spektakliui „Dievų aušra, kurį pirmieji jau spėjo pamatyti Avinjono festivalio Prancūzijoje žiūrovai. Apie pjesės gimimą, repeticijų procesą ir pirmuosius žiūrovų atsiliepimus pasakoja spektaklio aktorės Kateryna Vyšneva, Kristina Kyselevaitė, Anastasija Špakovskaja ir Jelena Bogdanovič.

–  Apie ką pasakoja spektaklis „Dievų aušra?

Kateryna:  Spektaklis „Dievų aušra“ pasakoja, kad karas Ukrainoje tai ne kažkas kažkur – tai yra čia ir dabar su realiais žmonėmis ir negalima nuo jo užsidaryti, pasislėpti, ar sukurti įspūdį, kad nieko nematau ir nenoriu apie tai girdėti. Tai labai nepatogus spektaklis. Nepatogu ir niekam iš vaidinančių, nes kiekvieną kartą tenka vis iš naujo viską išgyventi. Nepatogu ir tiems, kurie žiūri ir klauso, nes jis verčia galvoti, kelti sau nepatogius klausimus ir paklausyti, paverkti, į šalį padėjus telefoną.

Anastasija: Šis spektaklis apie tai, koks trapus pasirodė mūsų pasaulis ir kaip galime išgyventi šiame trapume, kaip išgelbėti save bei išlikti žmonėmis.

Jelena: Marius Ivaškevičius, iš pradžių ketinęs pjesės siužetą kurti aplink vieną operatoriaus Manto ir jo mylimos merginos Anos liniją, susidomėjo ir mūsų likimais, šaknimis, kompleksais, asmeniniu skausmu. Taip gimė spektaklis, kuriame kiekviena aktorė turi savo istoriją. Deja, Avinjono festivalio formatas neleido šioms istorijoms atsiskleisti iki galo, tačiau tikiuosi, kad visa versija dar laukia mūsų.

Kristina: Pjesėje „Dievų aušra“ skamba ne tik mūsų asmeninės istorijos, bet ir pagrindinė Anos istorija, kurios sužadėtinis, režisierius Mantas Kvedaravičius, žuvo Mariupolyje. Taip pat skamba ir mano pažįstamos Janos iš Mariupolio istorija, kurios vyras irgi žuvo. Abi šios istorijos apie žmones, kurie dėl Rusijos agresijos Ukrainoje prarado savo gyvenimus, meilę ir ateitį. Ir jiems iš tikrųjų labai sunku. O visas šias istorijas jungianti tema – meilė.

– Kuo dalyvavimas šiame projekte svarbus jumsasmeniškai?

Anastasija: Dalyvavimas spektaklyje „Dievų aušra“ man yra galimybė išreikšti solidarumą, empatiją ir pasidalinti skausmu su Ukrainos žmonėmis. Tai ypač svarbu man, kaip baltarusei, nes mano šalis yra okupuota ir iš jos teritorijos raketos skrenda į taikius Ukrainos miestus. Tai svarbu man, kaip žmogui, kuris supranta, kad pasaulis yra ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio ir dabar labai svarbu kiekvienam iš mūsų įsitraukti į karą Ukrainoje, jog atsispirtume blogiui.

Jelena: Manau, kad esu tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Nuo karo pradžios, kuris man prasidėjo 2014 m., kai iškilo klausimas dėl mano mamos išvežimo iš Donbaso karo zonos, jaučiau poreikį veiksmingai dalyvauti renginiuose, kurie aktyviai palaiko Ukrainą ir jos žmones, t. y. kalbėti, rašyti, padėti… Taigi, kai atsirado šis projektas, noriai į jį įsitraukiau.

Kristina: Šis projektas geras tuo, kad esi kolektyve, ne vienišas. Ir tai šioje situacijoje gelbsti, nes šioje padėtyje atsidūriau visai viena, iš esmės svetimoje šalyje. Dirbti ne tik teatro projekte, bet dar ir tokiame, kuris yra apie šiuolaikines realijas ir kalba apie tai, kas vyksta mano gimtinėje –  iš tiesų,  kad ir labai sunku apie visa tai kalbėti, nagrinėti, bet man tai labai svarbu.

– Kas jums repeticijų metu buvo sunkiausia?

Kateryna: Sunkiausia buvo rinkti medžiagą. Ypač pirmųjų repeticijų metu, labai gyvai reaguoji į visa tai, nes visa tai matei, girdėjai ir tai vyko su tavimi, todėl buvo sunku kiekvieną kartą vis iš naujo išgyventi tai, kas buvo ir suprasti, kad tai dar nepasibaigė, ar netgi tai, kad pasaulis jau pavargo. Sunkiausia buvo matyti, kad karas dar vyksta, o pasaulis jau nusisuka. Kiekvieną kartą vis iš naujo renki medžiagą ir klausi savęs: kur yra viso to dugnas? Nieko baisiau už prievartavimą vyro akyse nebūna, o ten dar buvo prievartavimas šešių mėnesių vaiko su žvake ar buteliu ir jis žuvo. Šios istorijos man – pragaras Žemėje.

Anastasija: Visas spektaklio repeticijų laikotarpis buvo sunkus. Ieškojome ir analizavome tikrąsias žmonių tragedijas, vykstančias čia ir dabar. Koncentruotis į skausmą ir siaubą buvo nepakeliama, bet džiaugiuosi, kad visi spektaklio dalyviai susitvarkėme ir su savimi, ir su tokia sudėtinga medžiaga.

Kristina: Spektaklyje „Dievų aušra“ mano užduotis yra skleisti šviesą tikint, kad kada nors viskas bus gerai. Šiuo metu, kai matai sugriautų miestų kadrus, skleisti šviesą yra labai sunku, nes neapykanta kartais ima viršų. Neapykanta dėl to, kas vyksta; kad tavo artimi žmonės kenčia, o tu nieko negali padaryti. Ukrainoje liko mano puikus vyras ir nuostabus darbas viename iš geriausių teatrų šalyje Lesios Ukrainkos. Žinoma, dedu dideles viltis, kad visas šis košmaras pasibaigs ir galima bus ne tik sugrįžti, bet ir naujomis jėgomis ir žiniomis atkurti buvusią laimę.

Jelena: Visas repeticijų procesas buvo pilnas neįtikėtinų atradimų; kartu patyrėme siaubingų įvykių, nuolat dalijomės informacija. Repeticijų metu man buvo sunku rasti tinkamą intonaciją, teisingą, nuoširdžią ir emocingą, be patoso ir sentimentalumo. Reikėjo kuo labiau priartėti prie mūsų herojės Anos, kuri po keturių valandų pasakojimo apie tragiškus išgyvenimus tik porą kartų leido sau nubraukti ašarą.

– Kokių atsiliepimų sulaukėte iš spektaklio žiūrovų Avinjone?

Kateryna: Iš ukrainiečių žiūrovų sulaukėmė daug dėkingumo, ašarų, abipusio skausmo, nes mes apie tai kalbam, nepamiršom ir nebijom būti nepatogūs, nepopuliarūs. Ši tema negali būti populiari. Jie labai dėkingi, kad mes tai darom, kad netylim ir nešam savo kultūrines pajėgas. Tai ne tas spektaklis, į kurį atneša gėles ir po kurio einama fotografuotis su aktoriais. Tai spektaklis, po kurio žmonės išeina tyloje, su ašarom akyse, arba pyksta ant aktorių, kad mes juos privertėme jausti ir susimąstyti. Na, bet turbūt kaip ir gydytojas, ar chirurgas turi suteikti skausmą, kad išgydytų, taip ir čia – norint išgyti, reikia pereiti per skausmą, kitaip neišeina. Taip pat sulaukėme atsiliepimų, kad žiūrėti buvo skaudu ir baisu, jog norisi išeiti iš salės ir viską atidėti vėlesniam laikui, paslėpus galvą į smėlį. Žiūrovės prancūzės dalinosi, kad joms sukilo vidiniai prieštaravimai, juk jos iš tikrųjų gyvena patogų gyvenimą, ryte valgo kruasaną ir klausia savęs: „O kuo konkrečiai aš padėjau? Kodėl aš sėdžiu ir nieko nedarau? Viena prancūzė pasakojo, kad tu pasilieki su tuo nepatogiu klausimu ir užmiegi apie tai galvodamas, o ryte ateina sprendimas, kad reikia kažką daryti, ir kalba eina apie konkrečius veiksmus.

Anastasija: Publikos įsitraukimas su mūsų istorija labai stiprus, atsiliepimai šilti ir nuoširdūs. Tai suteikia mums visiems vilties, kad mes, kaip žmonija, išgyvensime šiuos nepakeliamus išbandymus, kurie vyksta dabar.

Jelena: Spektaklio metu salėje girdime verksmą, o po spektaklio – santūrius, susimąsčiusius aplodismentus ir tylą… Tačiau nepavadinčiau šio spektaklio sunkiai suprantamu dėl nepaprastai lengvos meilės temos, pasiaukojančios ir patvirtinančios gyvenimą, nepaisant visų siaubų ir kančių, kuriuos neišvengiamai atneša karas. „Šaudyti į tamsą beprasmiška, pabandykime su ja kovoti atnešdami savo šviesą“, – šią mintį, regis, išpažįsta autorius, o kartu su juo ir mes.

LRDT spektaklio „Dievų aušra“ premjera Avinjone vyko liepos 15, 16, 19, 21, 22, 24, 25, 26, 27 ir 28 dienomis. Avinjono festivalio metu taip pat vyko apskrito stalo diskusijos ir susitikimai Avinjono merijoje, festivalio Off kiemelyje. Jų metu Vilniaus miestą šiame tarptautiniame festivalyje pristatė LR Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos rusų dramos teatras.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir lietuviško kapitalo koncernas SBA. Projektą taip pat palaiko Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Spektaklio „Dievų aušra“ rodymas Lietuvos rusų dramos teatre planuojamas rugsėjį.

Pranešimą paskelbė: Raminta Paukštytė, Lietuvos rusų dramos teatras

Parašykite komentarą