Dėl dabartinės ekonominės krizės yra pastebima situacija, kai komercinės struktūros spaudžia vadybininkus:
Vadybininkai žemesnio lygio (neseniai paprastais darbuotojais buvę).
Esant atleidimams iš darbo jie yra patys neapsaugoti visuomenės sluoksniu. Tuo tarpu daugumai iš jų nebus didelės problemos surasti darbą su panašiu atlyginimu. Kaip taisyklė, tokie darbuotojai gauna nominalinę premiją. Jie ir be premijos gali išgyventi, jiems užtenka pragyvenimui. O esant būtinumui surasti darbą su žemesniu atlyginimu.
Vadybininkai vidutinio lygio ( senior managers arba pradedantys vice presidents).
Jų darbas randasi rizikos grupėje tik tada, jeigu kompanija užsidaro, arba kryptis konsoliduojasi su panašia kryptimi (pavyzdžiui, kontraktų palaikymas vienijasi su pardavimų tarnybą). Tai ir suprantama: karas karu, o kažkas jį vistiek turi tęsti. Surasti darbą vadybininkui vidutinio lygio dažniausiai yra nesunku, net esant krizei.
Vadybininkai strateginių krypčių (directors arba vice presidents [paprasti ir senior]).
Jų pozicijos krizės metų pakankamai tvirtos, bet Jų padaliniai gali būti išskirstyti arba suvienyti su kitais. Nežiūrint į galimą darbuotojų mažą skaičių, šitie vadybininkai gauna daugiausiai savo kompanijoje. Jeigu bus atleidimas iš darbo, naujo radimas užims apytiksliai vienerius metus laiko ir daugiau arba bus priversti surasti darbą vadybininko vidutinio lygio.
Top-menedžeriai, Executive Vice Presidents, Executive Directors ir panašus).
Dažniausiai tai pačios geriausios vietos. Būna kai kompanijai būtinai reikia šį darbuotoją išlaikyti pas save, tada yra mokomos retention bonus.
Apie dvi pastarąsias kategorijas (paprastumui vadinsime jas top-menedžeriais) pašnekėsime detaliau. Yra nuomonė, kad top-menedžeriams reziume nereikalingas: nes kaip ir, draugai ar pažįstamieji visada praties pagalbos ranką, jeigu žmogui yra reikalingas naujas darbas. Viskas būtų gerai, bet… Gyvenime yra faktas, jeigu pas vadybininką jo CV rašoma CTO arba VP Engineering, tai Technical Manager vietai jis nepretenduoja. Protingi darbdaviai tai puikiai supranta ir daro mažą gudrybę:
Kai buvęs top-menedžeris ieško naują darbą ir dėl įvairių priežasčių negalį surasti sau norimą variantą, jis pradeda statyti sau prioritetus: kas svarbiau – atlyginimas arba pareigos? Praktiški žmonės išrenka pinigus esant prastesnėms pareigoms, bet daugelis žmonių, kuriems yra svarbūs pats postas (o taipogi darbo patirtis aukštose pareigose) yra priversti išrinkti pareigas nors ir su mažesniu atlyginimu.
Štai čia ir prasideda: anksčiau aukštus atlyginimus gaunančius top-menedžerius, su jų patirtimi ir ryšiais yra įmanomą įdarbinti toms pačioms pareigoms, bet už žymiai mažesnį atlyginimą. Pavyzdžiui Australijoje, vietoj $200 000 į metus, dabar $130 000k. JAV irgi panaši istorija :).
Nesutikti su tokiu pasiūlymu – prarasti galimybę pratęsti karjerą ir nors kaip stabilizuoti savo finansinę padėtį. Bet visada yra variantų, nereikia su pykčiu atsisakyti nuo pasiūlymo su nepalankiomis sąlygomis; gal tiesiog truputi pasiderėti:
Kai žmogus gali pritraukti kompanijai mokančius klientus, jis gali susitarti arba dėl procentų nuo pardavimo, arba dėl bonuso, dėl atlyginimo padidinimo iki reikiamo lygmens. Kompanija nieko nepraranda, o nauji klientai padidina pelną. Tiesa, čia vadybininkui reikia būti atsargiam: jeigu jo kontrakte aiškiai parašytą, kad jis privalo skelbti darbdaviui kontaktus ir informaciją apie visas kompanijas, su kuriomis turi reikalus, susitarimas dėl procentų nuo pardavimo gali būti ignoruojamas.
Galima išaiškinti, kokie reikalavimas pagal darbo produktyvumą kompaniją turi darbuotojui, ir susitarti dėl bonuso, jeigu reikalavimai bus ženkliai perdėti.
Galima susitarti su kompanija dėl “skaniestų” – vaikų darželio apmokėjimo, tarnybinės mašinos, papildomų apmokėtų atostogų.
Galima susitarti dėl teisės užsiiminėti savo verslu esant laisvam laikui nuo pagrindinio darbo (pagrinde yra uždrausta). Galima taipogi dirbti kompanijai ne kaip nuomotas menedžeris, o pagal kontraktą (dėl mokesčių, tai naudingiau).
Panašus straipsniai
Straipsnio šaltinis: siulo-darba.lt
