1. Ispanų kalba turi 329-is milijonus gimtakalbių ir atsiduria antroje vietoje pasaulyje pagal tai, kiek šia kalba, kaip pirmąja, šneka žmonių. Ji šiek šiek lenkia anglų (328 milijonai), tačiau labai daug atsilieka nuo kinų kalbos (1.2 milijardo).
2. Ispanų kalba turi bent 3 milijonus gimtakalbių kiekvienoje iš 44 šalių, kas daro ją ketvirta labiausiai geografiškai paplitusia kalba pasaulyje po anglų (112 šalių), prancūzų (60) ir arabų (60).
3. Ispanų kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, kurios kalbomis kalba daugiau nei trečdalis visos pasaulio populiacijos. Indoeuropiečių kalbų šeimai priklauso tokios kalbos, kaip anglų, prancūzų, vokiečių, skandinavų kalbos, slavų kalbos ir didelė dalis kalbų, kuriomis kalbama Indijoje. Toliau ispanų gali būti klasifikuojama, kaip romanų kalba, kartu su prancūzų, portugalų, italų, katalonų ir rumunų.
4. Nors nėra ryškios ribos, nusakančios, kada dabartinėje šiaurės centrinėje Ispanijos dalyje naudojama lotynų kalba pasikeitė į ispanų, galima drąsiai sakyti, jog Kastilijos regiono kalba susiformavo iš dalies dėl Karaliaus Alfonso pastangų 13-ame amžiuje sunorminti kalbą oficialiam jos naudojimui. Kai Kristupas Kolumbas pasiekė vakarų pusrutulį 1492–ais metais, ispanų kalba jau buvo pasiekusi tokią ribą, kai jos sakytinis ir rašytinis variantas būtų lengvai suprantamas ir mūsų laikais.
5. Žmonėms, kurie ja šneka, ispanų yra žinoma, kaip español arba castellano (ispaniškas kastilų ekvivalentas). Naudojami pavadinimai skiriasi priklausomai nuo regiono arba, kartais, ir nuo politinio požiūrio.
6. Ispanų kalboje tarimas nuo rašybos mažai kuo skiriasi. Jei žinai, kaip rašomas vienas ar kitas žodis, dažniausiai žinosi ir kaip jis tariamas (nors atvirkštinis variantas nėra galimas). Pagrindinė šios taisyklės išimtis yra naujai į kalbą priimti skoliniai, kurie paprastai išlaiko savo originalią rašybą.
7. Karališkoji ispanų akademija, įkurta 18-ame amžiuje, yra plačiai žinoma, kaip standartinės ispanų kalbos priežiūros organas. Ji leidžia žodynus ir gramatikas. Nors akademijos sprendimai ir neturi teisinės galios, jais remiamasi tiek pačioje Ispanijoje, tiek Pietų Amerikoje. Viena iš kalbos reformų, kurią skatino akademija, buvo apverstų skyrybos ženklų – klaustuko ir šauktuko – naudojimas. Nepaisant to, jog kai kurios kitos kalbos irgi naudoja šiuos ženklus, jie vis tiek tapo ispanų kalbos atpažinimo orientyrais. Vienas iš tokių orientyrų yra ir ispanų bei keleto kitų kalbų vartojamas ñ, kuris sunormintas buvo jau 14 amžiuje.
8. Nors ispanų kalba atsirado Iberijos pusiasalio žemėse kaip lotynų kalbos palikuonė, šiais laikais daug daugiau žmonių šneka ja Pietų Amerikoje nei Europoje. Pietų Amerikoje ji paplito ispanų kolonizatorių dėka. Tarp ispanų kalbos Ispanijoje ir Pietų Amerikoje yra šiokių tokių žodyno, gramatikos ir tarties skirtumų, tačiau jie nėra tokie dideli, jog sukeltų komunikacijos problemų.
9. Po lotynų, didžiausią įtaką ispanų kalbai padarė arabų kalba. Šiuo metu didelį poveikį jai daro anglų kalba, iš kurios ispanų jau spėjo pasiskolinti šimtus žodžių, susijusių su technologijomis ir kultūra.
10. Ispanų ir anglų kalbos turi daug etimologiškai panašių žodžių, nes abi kalbos turi žodžių, atėjusių iš lotynų ir arabų kalbų. Didžiausi gramatiniai skirtumai tarp pradžioje paminėtų kalbų slypi ispanų žodžių giminių sistemoje, platesnio spektro veiksmažodžių asmenavime ir tariamosios nuosakos paplitime.
www.mokslonamai.lt
