Šiandien mokykloje susitinka keturios skirtingos kartos: Kūdikių bumo, X, Y ir Z. Kiekvienos iš jų atstovai gimė skirtingu laikotarpiu, kurį diktavo įvairūs tik tam metui būdingi kontekstai, todėl nieko keisto, kad tarpusavyje bendraudami skirtingo amžiaus žmonės ne visada randa bendrą kalbą. Šiandien į mokyklą įžengė Z karta – vienintelė nuo mažens turinti unikalių gebėjimų valdyti išmaniąsias technologijas ir taip lengviau pasiekianti įvairią informaciją. Dabar mokiniai į pamokas ateina jau turėdami daug teorinių žinių iš interneto ir televizijos, tad kaip pedagogams bendrauti su vietoje nenustygstančiais ir daug išmanančiais moksleiviais?
Žmogaus požiūrį formuoja laikmetis
1991 m. pirmąkart JAV buvo pradėtas analizuoti kartų tarpusavio bendravimas, dar kitaip vadinamas Kartų teorija. Tuo metu ekonomistas ir demografas Neilas Hovas bei rašytojas ir dramaturgas Williamas Straussas atrado tai, kad „kartų konfliktas“ visiškai nesusijęs su tam tikram žmogaus amžiui būdingais bruožais. Pvz., 50-mečiai ir jų vaikai, vėliau sulaukę tokio paties amžiaus, jau nesielgia identiškai todėl, kad vis kitame laikotarpyje gimusio žmogaus mąstymą veikia to meto kontekstai. Kiekvienos kartos atstovai, pasiekę savo tėvų amžių, mąsto, veikia, kuria, vartoja, dirba ir gyvena kitaip. Šiandien kai kuriose mokyklose vis dar vadovaujamasi požiūriu, kad vyresnis žmogus visada yra teisus, nes turi daugiau patirties. Tačiau pastarosios dvi kartos – Y ir Z – keičia šį stereotipinį mąstymą. Šiuolaikiniai vaikai išmano naujausias technologijas, daug skaito ir keliauja, o specifinių žinių neretai įgyja iškart praktiškai. Besimokydami mokykloje jie jau turi įvairios patirties, todėl pamokų metu laiko save lygiaverčiais pašnekovais mokytojams. Jie iš pedagogų tikisi ne pamokslavimo, o diskusijos ir bendradarbiavimo.
Vieni pedagogai linkę diskutuoti, tačiau kiti vis dar laikosi įsikabinę „mokytojo visažinio“ vaidmens, taip iššaukdami moksleivių nepasitenkinimą. Psichologeindre.lt psichologė Indrė Kazlauskaitė pastebi, kad visuomenėje vyrauja dvi su kritika susijusios problemos – nemokėjimas konstruktyviai reikšti kritikos ir negebėjimas priimti kritikos. Būtent tai ir iššaukia konfliktines situacijas tarp skirtingo amžiaus žmonių. „Pirmiausia, pedagogas neturėtų ignoruoti mokinio ar jį tildyti. Vertėtų jaunus žmones išmokyti pagrįsti savo kritiką. Informacinės technologijos keičia vaikų ir suaugusiųjų santykius, o ir ne visi pedagogai geba taip greit tobulėti, kaip Z kartos vaikai”,– sakė I. Kazlauskaitė.
Mokytojai, suvokdami dabartinės kartos poreikius ir mėgindami prie jų prisitaikyti, išlošia. Bandydamas užmegzti dialogą su moksleiviu, pedagogas gali tapti jam autoritetu. Daugelyje šeimų vis dar mokoma, kad vyresnis žmogus turi daugiau patirties, todėl jo reikia klausyti. Iš esmės taip ir yra: suaugęs pedagogas ne tik turi išsilavinimą savo srityje, bet ir gyvenime yra susidūręs su daugeliu dalykų, su kuriais nėra susidūręs jaunas žmogus. Savo požiūrį ir patirtį pedagogas greičiau perteiks diskusijos su mokiniu būdu, o ne priekaištaudamas, kad pastarasis pamokoje elgiasi nederamai.
Ieško netradicinių pamokų vedimo būdų
Šiandien internete galima rasti įvairios informacijos, tačiau ji ne visada yra patikima. Tam tikrais atvejais internete pateikta informacija net gali sąmoningai manipuliuoti žmogumi. Pedagogo vaidmuo klasėje yra ne tik pateikti kokybišką mokomąją medžiagą, bet ir padėti moksleiviams atrinkti reikiamą informaciją už mokyklos ribų. Labai svarbu su moksleiviais bendrauti ne tik formaliai – neformalus bendravimas mažina atstumą tarp pedagogo ir moksleivio. Dėl šios priežasties mokytojai ieško netradicinių metodų vesti pamokas, pvz., veda pamokas lauke, organizuoja proto mūšius ar ekskursijas, veda simuliacinius žaidimus.
„Pamokose vaikai laukia interaktyvumo, žaidimo tipo struktūros su apibrėžtais tikslais, motyvuojančiais paskatinimais, grįžtamuoju ryšiu, bendravimu tarpusavyje. Taip pat šiuolaikinė karta daug geriau nei ankstesnės yra įvaldžiusi grafinį suvokimą, kurio pamokose turėtų būti daugiau. Šiuolaikinės kartos vaikų jau nebedomina įprastos pamokos, kuomet vienas mokytojas aiškina klasei mokomąją medžiagą“, – teigė I. Kazlauskaitė. – Manau, mokiniai būtų labiau įsitraukę į dalyvavimą pamokose, jei turėtų galimybę kuo realiau išgyventi mokomąją medžiagą (išbandyti savo rankomis atlikti nesudėtingus bandymus fizikos, chemijos pamokose) bei galėtų dalintis informacija, mokyti vienam kitą dirbdami grupėse“. Anot jos, mokytojams pavyktų sudominti mokinius savo pamokose sukuriant ne tik realią, bet ir virtualią aplinką, pateikiant atlikti darbus kompiuteriu, aiškinant mokomąjį medžiagą pasitelkus vaizdo filmukus, kitus virtualius šaltinius.
Paruošiamąją klasę Marijampolėje lankančio Gusto mama Renata Luckuvienė sako, kad darželio auklėtojos stengiasi įtraukti vaikus jau nuo mažens į įvairią veiklą. Anot jos, vaikai vaidina spektakliuose, savo vaidinimus pristato kitoms mokykloms. „Darželyje vyksta įvairių renginių, todėl vaikai ugdomi ir kultūriškai. Be to, pernai metais buvo suorganizuota tėvų savaitė. Jos metu darželinukų tėvai pristatinėjo savo profesijas, tokiu būdu buvo skatinamas tėvų tarpusavio bendravimas bei domėjimasis savo vaikų veiklomis“, – džiaugėsi R. Luckuvienė.
Moksleivius domina neformalus ugdymas
Pastebima, kad moksleiviams patinka toks mokymasis, kai neformalus ugdymas yra derinamas su įprastomis pamokomis. „Labiausiai man patinka tokios pamokos, kuriose galima save realizuoti“, – sakė Švėkšnos gimnazijos mokinė Greta Aukštuolytė. Ji teigė, kad labiausiai jai patinka dalyvauti kūno kultūros ir technologijų pamokose, nes jose viską galima iškart atlikti praktiškai. Pasak jos, mokytojai stengiasi ieškoti įvairių būdų, kad sudomintų moksleivius: kūno kultūros mokytojai tradicines pamokas šiltuoju metų laiku perkelia į atvirą erdvę lauke, biologijos mokytojai pavasarį veda vaikus į lauką atlikti tyrimų gamtoje. Mokytojai skiria savo dėmesį ir vaikams po pamokų – organizuoja įvairius būrelius pagal jų pomėgius. Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazijos moksleivė Marija taip pat džiaugiasi, kad jų mokyklos mokytojai yra aktyvūs. Kartu su klasiokais ir mokytojais jie lankosi kine, kartinguose. Mokytojai taip pat mokykloje organizuoja įvairias programas, pvz., užsienio kalbų dienas, Šiaurės šalių rašytojų savaites ir pan.
Norint pasiekti produktyvių rezultatų pamokose vien tik pedagogo iniciatyvos neužtenka. Jau daugiau nei dvidešimt metų pedagogikos srityje dirbantis Marijampolės Sūduvos gimnazijos direktorius Alvydas Zdanys teigia, kad mokytojo ir moksleivio dialogas priklauso nuo abiejų pusių. „Pirmiausia ir pats mokinys turi prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, rezultatus. Jei pats vaikas to nesuvoks, bus kaip toje lietuvių liaudies patarlėje: prie ėdžių privesi, bet gerti iš jų nepriversi. Tik abipusis vaiko ir mokytojo bendradarbiavimas, dialogas padės siekti geresnių mokymosi rezultatų“, – savo požiūrį išsakė A. Zdanys. Labai svarbu, kad rasti bendrą kalbą norėtų ir mokytojai, ir mokiniai – tada galima rasti kompromisą bet kokiose situacijose.
