Pernai Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) doktorantūros studijas anksčiau laiko baigusi jaunoji mokslininkė dr. Miglė Kazlauskienė gali džiaugtis dar viena sėkme – perspektyvi tyrėja pelnė prestižinę Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) stipendiją.
„Dukart per metus EMBO skiria apie 90 prestižinėmis laikomų stipendijų iki dvejų metų trukmės podoktorantūros stažuotėms. Dėl aukštų reikalavimų tiek stažuotojui, tiek vadovui tik retos laboratorijos apskritai ryžtasi teikti paraiškas šioms stipendijoms. Laimei, dėl prof. Virginijaus Šikšnio laboratorijoje atliktų darbų ir įgytų įgūdžių buvau tinkama kandidatė, o ir jauna prof. Martino Jineko laboratorija jau pasižymi įspūdingais pasiekimais“, – pasakoja dr. M. Kazlauskienė, šiuo metu atliekanti podoktorantūros stažuotę Ciuricho universitete Šveicarijoje.
Pasak jaunosios mokslininkės, pretenduojant į šią stipendiją reikia pateikti stažuotės projekto pasiūlymą, motyvacinį laišką, doktorantūros vadovo, siūlomo stažuotės vadovo ir dar vieno pretendentą pažįstančio mokslininko rekomendacijas. Vertinami tiek aplikanto doktorantūros darbai, tiek pasiūlyto projekto naujumas ir svarba, tiek siūlomo vadovo laboratorijos mokslinis stiprumas atitinkamoje srityje. Pagal šiuos kriterijus atrinkti geriausi kandidatai kviečiami į interviu, kuriame turi detaliai pristatyti siūlomą projektą parinktam EMBO nariui. Atsižvelgiant į abiejų etapų rezultatus stipendija paskiriama tik 10–15 proc. kandidatų. Beje, šios organizacijos nariai yra VU GMC mokslininkai prof. V. Šikšnys ir prof. Saulius Klimašauskas, kurie taip pat yra vertinę kandidatų paraiškas.
VU GMC alumnė pasakoja, kad EMBO stipendija nenumato lėšų eksperimentams, kaip, tarkime, Marie Curie stipendija, tik stažuotojo algai, tačiau suteikia specialius kursus, padedančius pasiruošti laboratorijos valdymui, ir daugybę galimybių užmegzti ryšius su kitais EMBO stipendininkais ir nariais. „Šios stipendijos naudą iliustruoja mano vadovo prof. M. Jineko, kuris taip pat buvo EMBO stažuotojas, pavyzdys – EMBO tinklą jis efektyviai naudoja partneriams rasti ir užmegzti naujus ryšius. Be to, po dvejų stažuotės metų taip pat galima pretenduoti į papildomą (angl. advanced) stipendiją tyrimams pratęsti, o įkūrus savo laboratoriją EMBO gali pasiūlyti ir daugiau galimybių“, – stipendijos privalumus vardija pašnekovė.
Ji po doktorantūros studijų VU GMC prof. V. Šikšnio laboratorijoje, kur daugiausia atliko biocheminius eksperimentus, norėjo papildyti įgūdžius struktūrinės biologijos išmanymu. Jaunąją mokslininkę domino eukariotiniai baltymai, todėl podoktorantūros stažuotei pasirinko Ciuricho universiteto prof. M. Jineko laboratoriją: „Gavau pasiūlymą struktūriniu požiūriu tyrinėti žmogaus baltymų komplekso, metilinančio informacinių RNR adenozinus, architektūrą ir veikimo mechanizmą. Ši modifikacija svarbi įvairioms ląstelių ir organizmo funkcijoms: nuo ląstelių diferenciacijos iki kognityvinių funkcijų, o jos nukrypimai nuo normos siejami su įvairiomis vėžio atmainomis ir psichinėmis ligomis. Nors šis RNR metilinimas yra labai svarbus supratimui apie kai kurias mūsų organizmo funkcijas ir sutrikimus, jis detaliau pradėtas tyrinėti tik neseniai, atsiradus tinkamiems įrankiams. Tad tikiuosi, kad mano tyrimai padės užpildyti itin svarbią nišą.“
Tai jau ne pirmasis dr. M. Kazlauskienės pasiekimas: 2017 m. jos ir kolegų dr. Georgijaus Kostiuko, dr. Česlovo Venclovo, dr. Gintauto Tamulaičio ir prof. V. Šikšnio straipsnis „A Cyclic Oligonucleotide Signaling Pathway in Type III CRISPR-Cas Systems“ buvo pirmasis „Science“ žurnale išspausdintas straipsnis, kurio visi autoriai lietuviai. Dr. M. Kazlauskienė yra pirmoji publikacijos autorė, o tai rodo didžiausią mokslininko indėlį į straipsnį.
„Kai visuomenei pristatomi mokslo proveržiai, išaukštinti pasiekimai, supersėkmingi pritaikymai, sudaromas vaizdas, kad viskas yra šaunu, greita, nors iš tikrųjų yra truputį kitaip. Kai mokslininkai parodo visą grietinėlę, bet neatskleidžia, kas yra po ja, savotiškai įvaro save į kampą. Mano tikslas – greta visos grietinėlės parodyti po ja slypintį kokteilį. Juk prieš pradėdami dirbti negalime žinoti, kokį rezultatą gausime. Priešingu atveju nereikėtų nieko daryti. Kadangi to nežinome, 80 ar 90 procentų eksperimentų būna nesėkmingi. Dėl to turbūt sunku suvokti, kiek daug darbo reikia įdėti, kad prieitum prie teisingo atsakymo“, – pabrėžia pašnekovė. Ji tiki, kad viena pagrindinių mokslininko funkcijų turėtų būti visuomenės švietimas, tad pati esant progai stengiasi ją atlikti.
Jaunoji mokslininkė patikina, kad baigusi podoktorantūros stažuotę planuoja sugrįžti į VU GMC.
Pranešimą paskelbė: Liudmila Januškevičienė, Vilniaus universitetas
