Vakar Vilniaus universitetas (VU) pradėjo šventinius 439-ojo savo gimtadienio renginius. VU rektorius prof. Artūras Žukauskas, švęsdamas kartu su į savo Alma Mater sugrįžusiais alumnais, sveikino universitetą ir susirinkusiuosius.
„Man, kaip rektoriui, ir visiems universiteto bendruomenės nariams svarbiausia yra universiteto sėkmė, o gimtadienis yra tos sėkmės dalis. Per šiuos metus galime stipriai pasitempti ir pasivyti tuos europinius universitetus, kurie lenktynėse jau pavargo. Mes esame geriau nusiteikę, kur kas veržlesni, todėl dar labiau priartėsime prie geriausių Europos universitetų“, – kalbėjo rektorius.
VU Teatro salėje mintimis dalijosi VU alumnas, Nepriklausomybės Akto atradėjas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, VU alumnė, neurobiologijos mokslų daktarė Urtė Neniškytė ir VU biologiją studijavęs žymus gamtos fotografas ir knygų autorius Marius Čepulis.
U. Neniškytę įkvepia idėjos
„Iš čia kylame į žvaigždes, o paskui sugrįžtame pasipasakoti, pasidalinti istorijomis, kitų istorijas išgirsti ar tiesiog pasivaikščioti Vilniaus universiteto kiemeliais, kurių dedikacijos pasakoja iš tiesų labai turtingą Vilniaus universiteto istoriją“, – savo kalbą pradėjo VU alumnė, neuromokslininkė, biochemijos mokslų daktarė Urtė Neniškytė.
Pranešime Urtė pasakojo, kas įkvėpdavo žymiuosius VU alumnus anksčiau ir koks yra šių dienų įkvėpimas, iš kur jis kyla, kas jį skatina ir kokie komponentai jį sudaro.
Pasak U. Neniškytės, įkvėpimas yra žodis, kurį sugalvojo VU kiemelio dedikantas, pirmosios LDK lietuviškos knygos autorius Mikalojus Daukša.
Įkvėpimas yra motyvacija savo idėjas paversti realybe. O mokslininkai šį reiškinį pradėjo tyrinėti neseniai ir suprato, kad įkvėpimui būdingi trys pagrindiniai komponentai: nauja idėja, pasyvus sužadinimas ir motyvacija.
Įkvėpti mus gali labai skirtingi dalykai: ir žmonės, kuriuos sutinkame, ir gamtos reiškiniai arba idėjos.
„Mane įkvepia elegantiškai suformuluota idėja, kuri suteikia naują kampą, naują įžvalgą tyrimų srityje. Tos „aha“ akimirkos yra pats geriausias veikimo variklis, einant į priekį“, – apie savo įkvėpimo stimulą pasakojo U. Neniškytė.
Įkvėpimas – sudėtingas procesas, reikalaujantis žmogaus aukštesniųjų smegenų žievės veiklos, todėl apie įkvėpimą mes kalbame tik protingojo žmogaus homo sapiens sapiens kontekste.
„Idėja kyla priešakinėje smegenų žievėje, kurioje yra užkoduotas tikrasis „aš“ ir kuri reikalinga sudėtingai protinei veiklai planuoti. Tai yra tiesiog ideali terpė naujoms idėjoms kilti“, – sakė mokslininkė.
Įkvėpimui būdinga labai stipri emocija, jam patarnauti gali tiek geros, tiek neigiamos emocijos.
„Tam, kad pajustume įkvėpimą, mes turime išgyventi tą momentą visomis savo smegenimis: racionaliai turime užčiuopti bekylančią idėją, išgyventi tą emocinį pakilimą ir galiausiai surasti savyje motyvacijos idėjų įgyvendinimui“, – apibendrino U. Neniškytė.
M. Čepulis siūlė nesikišti į natūralią gamtą
Garsus gamtos fotografas, VU zoologijos magistras Marius Čepulis užlipęs ant scenos dėkojo savo buvusiems dėstytojams, kolegoms už geriausią laiką, praleistą drauge šiame universitete.
Gamtos fotografas atskleidė vieną iš savo hobių. Kai nefotografuoja, neaugina vaikų, jis važinėja po mokyklas ir pasakoja vaikams apie Lietuvos gamtą ir gyvūnus. Per 4 metus apvažiavo apie 300 mokyklų, susitiko su 15 tūkst. vaikų, ir tuo metu jam kilo naujų pamąstymų ir idėjų, kuriomis pasidalijo VU gimtadienio šventėje.
Pasak gamtos fotografo, vaikai žino galybę dalykų apie pasaulyje gyvenančius gyvūnus, bet labai mažai apie tai, kas yra Lietuvoje.
„Jie geriau žino liūtus, dramblius, žirafas, buivolus, bizonus, o kad Lietuvoje gyvena stumbrai, nelabai kas žino. Ir kai paklausiu, koks didžiausias žinduolis gyvena Lietuvoje, man atsako: dramblys, žirafa, briedis“, – sakė M. Čepulis.
Bet kad mokyklose neišmokstame, painiojame gyvūnų rūšis, kurios gyvena Lietuvoje, ar kokie gyvūnai su kokiais poruojasi, dar ne didžiausia bėda.
„Gyvosios gamtos skirstymas į gerą ir blogą, manau, yra vienas blogiausių dalykų, kuriuos reikia mesti iš galvos. Vikšras yra negražus, šlykštus, todėl blogas, bet jau drugelis – geras ir fainas. Žmonės išskiria kelias paukščių rūšis, kurios neva yra geros, bet iš tiesų vienodai vertingos visos rūšys. Gamtoje kenkėjų būti negali, jie gali kenkti žmonėms, bet ne gamtai. Pats didžiausias kenkėjas gamtoje yra žmogus“, – mano gamtos fotografas.
Stereotipai, su kuriais jau pasakose susiduria vaikai, sako, kad kiškis – bailys, nors jis yra vienas drąsiausių gyvūnų, kad lapė yra gudriausia pasakų veikėja, nors yra plėšrus gyvūnas, kad vilkas yra blogas ir kvailas, nors iš tiesų vilkai – protingiausi miško gyvūnai.
Kita kategorija gyvūnų, kuriais žmonės šlykštisi, jų bijo ir sukuria daug mitų apie juos, nes nieko apie juos nežinome – rupūžės, vorai, gyvatės, žalčiai.
„Kuo mažiau žinai, tuo labiau bijai. O baimė gimdo agresiją“, – sakė M. Čepulis.
Kiekvienas iš čia sėdinčių tikriausiai norėtų, kad nebūtų erkių ar uodų, ir mano, kad šie gyviai nereikalingi, nes kenkia žmogui. Bet gamtoje nereikalingų gyvių nėra ir negali būti.
Parazitai reguliuoja kitų gyvūnų skaičių, todėl irgi yra reikalingi natūralioje gamtoje.
„Vaikai neturi supratimo, kad plėšrūnai yra miško daktarai, kad jie valgo negyvus padarus, o kad mirtis – būtina gyvybės sąlyga, nekalbama. Be mirties gamtoje nebūtų gyvybės“, – sakė gamtos fotografas.
Kaip pabrėžė VU alumnas, žvėrių nereikia globoti, pagrindinis principas, kurį turėtume suvokti patys ir perteikti savo vaikams, – nesikišti į natūralią gamtą.
„Gamta nėra mūsų namai. Mes joje turime būti geri svečiai, kurie laiku ateina ir išeina. Būnate tyliai, neraunate augalų, nešiukšlinate ir negelbėjate gyvūnų“, – sakė M. Čepulis.
L. Mažylis nurodė dar ieškotinus dokumentus
Kitas VU alumnas Liudas Mažylis, pasakodamas, kodėl slapstosi ir kaip atsiranda istoriniai dokumentai, minėjo keturias mąstymo prieigas. Pirmoji – religijotyra, nes dokumentas Lietuvai buvo toks svarbus, kad kone paverstas sakraliu, ir tai patarnavo paieškoms. Antroji – menotyra. Profesorius pasakojo užsikabinęs už Signatarų namuose 1939 m. Petro Kalpoko piešto paveikslo, kurio gilesnė analizė jį nustebino, – kaip gerai dailininkas rekonstravo Vasario 16-osios posėdį, kruopščiai eskizuodamas signatarus ir smulkiai juos išklausinėjęs, kur kas stovėjo, žiūrėjo. Tai irgi Nepriklausomybės akto atradėjui patarnavo ieškant dokumento.
Paieškose prof. L. Mažyliui pagelbėjo 0ir chemijos mokslo istorija – „Dvigubos spiralės“ pamoka, taip pat beletristika.
„Daugybė auditorijų manęs klausinėjo, kaip atsirado, koks racionalus yra paaiškinimas, kodėl dokumentas taip ilgai slapstėsi, tad man susišvietė mintis apie tai parašyti detektyvinę veiksmo dokumentikos knygą“, – sakė VU alumnas.
Prof. L. Mažylis išdavė paslaptį, kad dabar ieškoti reikėtų ne antrojo nepriklausomybės akto A. Basanavičiaus egzemplioriaus, o 1917 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos kreipimosi į Bavarijos princą Leopoldą (kuris taip pat turi turėti 20 parašų) ir 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos taip pat su mūsų signatarų parašais.
Alumnų renginyje pasirodė VU talentų vakaro žvaigždės: pianistė Rūta Bakševičienė, akordeonistas, Matematikos ir informatikos fakulteto studentas Tomas Zaicevas ir oro akrobatė, Teisės fakulteto studentė Karolina Stanionytė.
Balandžio 6 d. VU vyks mokslinė konferencija „Vilniaus universitetas: tradicijų tąsa, pertrūkiai ir išradimai“.
Pranešimą paskelbė : Ervinas Spūdys, Vilniaus universitetas
