Kiekvienas norime jaustis saugus: bijome tapti nusikaltėlių aukomis, patirti smurtą, susidurti su teroro išpuoliais, gaisrais, gamtos stichijomis, prireikus nesulaukti teisėsaugos ir kitų institucijų pagalbos ir t. t. Kartais iš tikrųjų esame pagrįstai saugūs, kartais tokiais jaučiamės (subjektyvus saugumas) arba pasitikime saugumu. Anot teisės sociologo, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Vytauto Šlapkausko, žmonių ir visuomenės saugumas yra svarbiausia socialinė problema, todėl svarbu įvardyti ir nagrinėti jam kylančias grėsmes.
Mokslininkas išskiria keturis socialinių grėsmių tipus: fizinės (skausmas, sužeidimas, mirtis), ekonominės (nuosavybės atėmimas ar sunaikinimas, įsidarbinimo ir naudojimosi resursais galimybių atėmimas), grėsmės teisėms (įkalinimas, žmogaus teisių neigimas) ir grėsmės statusui (viešas pažeminimas). Šios grėsmės dažniausiai pasireiškia ne po vieną, bet kelios iš karto.
„Nagrinėdami saugumą susiduriame su įvairių vertybių apsaugos problemomis. Tačiau dalies vertybių, pavyzdžiui, gyvybės, sveikatos, statuso, gerovės, laisvės, apsauga yra labai sudėtinga, nes jas praradus sunku, o kartais net neįmanoma atkurti“, – teigia prof. V. Šlapkauskas kolektyvinėje monografijoje „Visuomenės saugumas ir darni plėtra: visuomenės saugumo aktualijos ir probleminiai klausimai“.
Apsisaugoti nuo pavojų padeda bendros elgesio taisyklės, jų „laikymasis kuria stabilią socialinę tvarką, kuri yra socialinio pasitikėjimo ir viešojo saugumo jausenos šaltinis. Teisės normos ir jų interpretacijos atspindi realų asmenybės statusą. Visuomenės požiūris į teisę lemia ir jos požiūrį į asmenybę. Kai teisės nepaisoma ir jos reikšmė socialinių ryšių sistemoje menka, dažnai pažeidinėjamos visuomenės narių teisės. Ir priešingai, kai teisė labai vertinama, atsiranda tam tikros žmogaus egzistavimo garantijos, kurias gerbia visuomenė“, – pabrėžia teisės sociologas.
Jo teigimu, šiuolaikinio saugumo, kaip socialinės problemos, supratimas ir grėsmių saugumui prevencijos kūrimas neatsiejamas nuo žmogaus teisių įgyvendinimo tiek valstybės, tiek tarptautinėje erdvėje. Žmogaus saugumo garantijų kūrimas yra ne tik visuomenės ir valstybės, bet ir tarptautinio saugumo pagrindas.
Anot prof. V. Šlapkausko, „nėra absoliutaus saugumo, jis visada yra santykinis reiškinys“, o tai reiškia, kad ir „žmogaus teisių ir jų įgyvendinimo teisinių garantijų kūrimas ir įgyvendinimas yra nesibaigiantis procesas.“
„Tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės kyla daug grėsmių ir dėl to valstybė yra pagrindinis grėsmių individui šaltinis“, – konstatuoja mokslininkas. Jis šias grėsmes skirsto į keturias pagrindines kategorijas: kylančios iš įstatymų priėmimo ir taikymo, kylančios iš tiesioginio valstybinio administravimo ir politinio veiksmo prieš individą ar jų grupę, kylančios iš kovos dėl valstybės mechanizmo kontrolės ir kylančios dėl valstybės išorinės saugumo politikos.
„Esminis bet kurios šiuolaikinės valstybės valdymo pagrindas yra tikslingai kuriamas teisinio reguliavimo mechanizmas. Dažniausiai išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai – dispozityvusis (vyrauja leidimas ir sutartis) ir imperatyvusis (vyrauja įsakymas ir draudimas)“, – nurodo profesorius ir paaiškina, kad nuo jų suderinimo priklauso teisinio reguliavimo režimai. Vienas jų – visuotinai leidžiamasis, kai „leidžiama viskas, išskyrus tai, ką įstatymas tiesiogiai draudžia“, antrasis – visuotinai draudžiamasis, kai „uždrausta viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai leista įstatymo“.
Teisinio reguliavimo skirtumai akivaizdūs lyginant totalitarines ir demokratines valstybes. „Demokratinės visuomenės nariai gyvena laisvės sąlygomis, kurios ribas formaliai apibrėžia žmogaus teisės ir laisvės bei kultūros poreikis laikytis demokratinėmis procedūromis priimtų įstatymų, o neformaliai – visuomenės moralė. Pareigūnų galios reglamentuojamos imperatyviai. Priešingai yra totalitarinėje visuomenėje: totalinė visuomenės narių elgesio kontrolė suformuoja daugumos jų paklusimo valdžios reikalavimams teisinę sąmonę ir atitinkamus elgesio įgūdžius. Šios visuomenės moralė formuojasi ir funkcionuoja dviem pagrindais: tradicijų ir paklusimo imperatyvios teisės režimui. Pareigūnų, ypač viršutinio lygmens, galios nėra teisiškai apibrėžtos ir reiškiamos iniciatyviai, – teigia prof. V. Šlapkauskas. – Aktyvūs demokratinės visuomenės nariai pagarbos žmogaus orumui socialinio gyvenimo sąlygomis suformuoja nepriklausomai veikiančias valdžios socialinės (pilietinės) kontrolės institucijas ir mechanizmus. Totalitarinėse visuomenėse nėra ir būti negali nepriklausomų valdžios kontrolės institucijų, todėl visuomenė nesukaupia valdžios institucijų socialinės kontrolės patirties.“
Kaip pabrėžia mokslininkas, esminiai visuomenių vertybiniai skirtumai ypač persikloja pereinant iš totalitarizmo į demokratiją. „Perėjimas iš totalitarizmo į demokratiją susijęs su būtinybe liberalizuoti valstybinę kontrolę kaip esminę naujų elgesio modelių kūrimo ir kūrimosi sąlygą. Tai reiškia kurti naują teisinę sistemą, atitinkančią pilietinės visuomenės idealus. Turime pripažinti, kad sovietinės teisinės sistemos griovimo ir naujos teisinės sistemos kūrimo sąveikos erdvėje šalį valdančio politinio elito valios pastangomis buvo kuriami ir tokie „naujo elgesio“ modeliai, kurie skyrėsi nuo sovietinių, bet neatitiko pilietinės visuomenės dvasios. „Naujo elgesio“ modelių kūrimo ir įgyvendinimo argumentai buvo grindžiami „naujuoju liberalizmu“, kuris teigia, kad „viešumo ir privatumo“ santykį geriausiai apibrėžia rinka ir pasirinkimo laisvė, o ne valstybė, tariamai ginanti „viešuosius interesus“,“ – paaiškina prof. V. Šlapkauskas. – Posttotalitarinės epochos „veikėjų“ teisinė sąmonė ir savimonė tapo Lietuvos teisinės sistemos kūrimo pagrindu.“
Lietuvos teisinės sistemos problemas akivaizdžiai rodo Konstitucinio Teismo nutarimų, priimtų 1993–2004 metais, analizės rezultatai. „Konstitucinis Teismas 1993–2004 metais išnagrinėjo 164 bylas ir priėmė tiek pat nutarimų. Iš jų 103 nutarimuose konstatuota, kad kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai arba jų dalys, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nutarimai arba jų dalys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems veikiantiems įstatymams“, – suskaičiavo profesorius.
Dėl globalizacijos ir informacinių technologijų plėtros paaštrėjo viešojo saugumo ir individualios laisvės santykio problemos. „Karo, socialinės suirutės ir gyvenimo kokybės atkūrimo periodais visuomenė labiau pabrėžia socialinio saugumo reikšmę ir riboja individualią laisvę. Ir atvirkščiai – gyvenimo kokybės augimo periodais visuomenė vis daugiau reikšmės teikia tolerancijai ir individualiai laisvei. XX a. Vakarų visuomenėse kartu su gyvenimo kokybės augimu įsitvirtino žmogaus teisės, kaip socialinio saugumo ir individualios laisvės santykio standartas. Tarptautinio terorizmo susiformavimas ir teroro aktų bei ekonominės krizės grėsmė potencialiai menkina gyvenimo kokybę. Todėl vien žmogaus teisių, kaip viešojo saugumo ir individualios laisvės santykio standarto, įgyvendinimo nepakanka visavertiškai apsaugoti pasiektą gyvenimo kokybę naujomis socialinės raidos sąlygomis“, – sako prof. V. Šlapkauskas.
Anot jo, „viena vertus, turime turėti drąsos pripažinti, kad tarptautinis terorizmas ir ekonominės krizės virto ilgalaike grėsme. Tačiau, kita vertus, turime tikėti ir žmogaus kūrybiškumu priešintis šioms jėgoms. Žmogus yra kūrybingai adaptyvi asmenybė, sugebanti kurti bendruomeninio gyvenimo taiką. Todėl anksčiau ar vėliau antiteroristinė ir ekonominės krizės prevencija įgaus ne tik organizuotas, bet ir spontaniškai susiklostančias formas, kurių susiformavimą lems nevienodas įvairių visuomenių gyvenimo būdas.“
Antra vertus, profesorius įspėja, kad negalima pasikliauti vien nesąmoningos adaptacijos procesu ir „būtina formuoti tokį socialinį mąstymą, kurio pagrindas yra visuomenės moralinės būklės atsinaujinimas – žmogaus pareigų ir teisių ryšio įsisąmoninimas. Jis grindžiamas pasitikėjimo socialiniuose santykiuose kūrimu“.
Informacija parengta pagal monografiją „Visuomenės saugumas ir darni plėtra: visuomenės saugumo aktualijos ir probleminiai klausimai“.
Pranešimą paskelbė: Karolina Derbutaitė, UAB „Vox vera”
