Politika ir teisė

Virtualiame renginyje – 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos valstybės pripažinimo aplinkybės

Kovo 23-ąją, antradienį, 15 val. Europos Parlamento nario prof. Liudo Mažylio iniciatyva bus surengta virtuali konferencija „1918 m. kovo 23 d. Lietuvos valstybės pripažinimas“. „Prieš daugiau nei šimtą metų Vokietija pripažino Lietuvą. Tai galima laikyti diplomatijos užuomazga, kurti tarptautinius santykius, – teigia prof. Liudas Mažylis.

Pasak profesoriaus, Vokietija 1917-aisiais suvokė, kad, toliau besitęsiant karui keliais frontais, baigiasi resursai ir reikia kaip nors spręsti „Rytų klausimą“. Okupuotų carinės Rusijos teritorijų aneksija netinka, tad tinkamiausias būdas – „prišliejimas“. Tam reikia suformuoti Kurše ir Lietuvoje legitimias „patikėtinių tarybas“, kurios pateiktų nepriklausomybės deklaracijas. „Be abejo, niekaip neapsieisi be tokių teritorijų nepriklausomo statuso paskelbimo, o po to ir pripažinimo, kad būtų ką „prišlieti“. Tad buvo tik laiko klausimas, kada Vokietija pripažins Lietuvą“, – teigia prof. L. Mažylis.

Diskusijų tarp įvairių Vokietijos institucijų objektu tapo 1917 m. rugsėjo 23 dienos Lietuvos Tarybos kreipimasis į Bavarijos princą Leopoldą. „Tačiau, kol Vokietijos valdžios institucijos derino 1917 m. rugsėjo 23-osios Adreso formuluotes, lietuviai „nukalė“ pirmąjį „savo“ tekstą – iš esmės būsimos 1918 m. vasario 16-osios Akto prototipą – Lietuvių konferencijos Rezoliuciją, kurioje nurodytos gairės Lietuvos valstybės atstatymui“, – pristato L. Mažylis.

Profesoriaus teigimu, vokiečiai buvo pabūgę iš 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konferencijos kai ko kur kas „baisesnio“. „O lietuviai ir Adresą pasirašė, ir Vilniaus konferencijos rezoliucija vokiečiams pasirodė visai nekenksminga. Tai, kad vokiečiai atsikvėpė su palengvėjimu, net matyti iš „valdiškų“ telegramų formuluočių. Bet svarbiausia, kad tai buvo pirmoji labai svarbi lietuvių diplomatinė pergalė, kuri iš esmės visuotinai pripažįstama“, – analizuoja profesorius.

Po to atėjo eilė Lietuvos nepriklausomybės deklaracijai. Esminės derybos dėl jos tarp Vokietijos institucijų atstovų ir Lietuvos Tarybos atstovų įvyko Kaune 1917 m. gruodžio 10 dieną. Deklaracija pasirašyta gruodžio 11-ąją Vilniuje. „Deklaracijos tekste matyti „prišliejimo“ institucinė išraiška: konvencijos. Vokietijai beliko Lietuvą pripažinti ir susieti su muitų, monetarine, karine ir susiekimo konvencijomis, – pasakoja L. Mažylis. – Kodėl pripažinimas neįvyko dar 1917-aisiais, atsakymas paprastas: sutrukdė Levas Trockis, kuris Brastos derybose pareikalavo parodyti Gruodžio 11-osios deklaraciją. „Kadangi gruodžio 11 d. Deklaraciją Lietuvos Tarybos narys dr. Jurgis Šaulys surašė savo ranka ant vieno lapo iš abiejų pusių, nebuvo įmanoma dalinti jos lapo per pusę, nuslepiant dokumento dalį apie konvencijas. Vokietijos valdžios atstovams norėjosi parodyti derybininkams tik pirmąją Deklaracijos dalį, o apie numatomas konvencijas kol kas nutylėti…“

Tuo pačiu metu vyko nelengvos diskusijos Lietuvos Taryboje, pagaliau atvedusios į Vasario 16-osios Akto pasirašymą. Tačiau, pateikus Vasario 16-osios Aktą Vokietijos valdžios atstovams, jie pamatė, kad deklaracija nebe ta – nebeminimos konvencijos, staiga vėl atsirado Steigiamojo Seimo funkcija. Gruodžio 11-osios Deklaracija „įslaptinta“, nepaviešinta, o Vasario 16-osios kaip tik buvo plačiai paskelbta.

Vokietijos valdžiai teko spręsti, kaip legitimizuoti konvencijas, tačiau išryškėjo teisiniai konstituciniai sunkumai, dėl kurių pasidarė neįmanomas teisėtas konvencijų įgyvendinimas. Taip pat galvos skausmą Vokietijos valdžiai kėlė į Vasario 16-osios Aktą įterptas sakinys, kad Lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis nustatys sušauktas Steigiamasis Seimas. „Ši frazė dėl Steigiamojo Seimo, kurios nebuvo 1917 m. gruodžio 11-osios Deklaracijoje, vėliau atkartota Vasario 16-osios Akte bei 1918 m. kovo 23 d. kaizerinei Vokietijos valdžiai skirtame dokumente Berlyne, – pristato L. Mažylis. – Tačiau svarbiausia, kad po 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Taryba daugiau nebeatkartojo Gruodžio 11-osios teiginių dėl konvencijų, nei dėl „prisišliejimo“, nei dėl Vokietijos „paramos ir pagalbos“.“ Tad drąsiai galima teigti, kad Lietuvos Taryba ilgalaikėse varginančiose derybose pasiekė galimybių maksimumą.

„1917-1918 metais vykę diplomatiniai žingsniai tarp Lietuvos Tarybos ir tuometinės Vokietijos valdžios, kurių rezultatas buvo Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas 1918-aisiais, mus lydi ir šiandien. Deja, po tarpukario teko išgyventi sovietmetį, okupaciją. Vėliau Atkūrus Nepriklausomybę tapome ir Europos Sąjungos valstybe nare. Kur kartu yra ir Vokietija, ir Baltijos šalys, kurios savo Nepriklausomybę taip pat skelbė 1918-aisiais… Šiuo metu Europoje stebime daug geopolitinių iššūkių, todėl svarbu prisiminti savas patirtis, savąjį kelią“, – istorinės atminties svarbą šių dienų geopolitinių įvykių kontekste akcentuoja EP narys prof. L. Mažylis.

Konferencijos metu bus analizuojamos aplinkybės ir priežastys Vokietijai pripažįstant Lietuvą 1918 m. kovo 23 d., Vatikano ir Lietuvos santykiai, Lietuvos pripažinimo iššūkiai, Lietuvos valstybės pripažinimo politinis kontekstas, reakcija pasaulinėje spaudoje į Lietuvos pripažinimą 1918 m. kovo 23 d.

Konferencijos dalyviai: Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis; Vatikano valstybės sekretoriato administracijos direktorius, diplomatas mons. dr. Rolandas Makrickas; Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto tyrėja dr. Asta Petraitytė-Briedienė; Lietuvos Respublikos Seimo narys Stasys Šedbaras; Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė Rasa Zozaitė.

Renginys vyks lietuvių kalba.

Renginį tiesiogiai kviečiame stebėti DELFI.LT portale ir DELFI „Facebook“ paskyroje.

Pranešimą paskelbė: Simona Sutkute, Europos Parlamento nario Liudo Mažylio biuras

Rekomenduojame
 
Kaunas Hockey ledo ritulys
 
Kaip serviruoti stalą gimtadienio šventei?
 
Kuo metalinės tvoros pranašesnės?
 
Pastolių nuoma Kaune palankiomis sąlygomis
 
Įrankių nuoma Klaipėdoje ir kituose miestuose

Parašykite komentarą