Norite tikėkite, norite – ne, tačiau pirmą kartą į odontologo kėdę atsisėdau vakar, būdamas 22 metų amžiaus. Tai tiesa. Vaikystėje neturėjau nei vieno pūvančio danties, visi jie buvo tiesūs, švarūs ir net blizgantys (nesigiriu, tik sakau, kaip yra). Visą gyvenimą nesu jautęs nei menkiausio danties skausmo, tai kodėl turėčiau eiti taisyti kažką, kas nėra sugedę? Na, bent jau taip buvo iki anos savaitės, kai pradėjau jausti dilgčiojimą kažkuriame apatiniame dešiniajame dantyje. Man, kaip gyvenime neturėjusiam problemos dėl dantų, tai buvo šokas. Giliai širdyje niekada nemaniau, kad bijočiau „dantų gydytojo“, net jei ir reikėtų pas tokį apsilankyti, bet dabar mane aplankė visai priešingas jausmas. Buvau persigandęs. Puoliau valytis dantis, skalauti burną…