Lietuva formaliai baigė derybas su elitiniu valstybių klubu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir netrukus turėtų tapti tikrąją jos nare. Pripažinimas, prestižas, geroji patirtis – visa tai yra EBPO narystės privalumai, kurie Lietuvoje pastaruoju metu atvirai akcentuojami. Taip pat vis dažniau remiamasi ir EBPO ekspertais, jų rekomendacijomis, kuriose esą aiškiai nurodoma, kad Lietuvai labai trūksta didesnio socialinio teisingumo. Tačiau neapleidžia jausmas, kad pasakę A, ekspertai pamiršta pasakyti B.
Sunku nesutikti, kad socialinio teisingumo korta bei didelis neteisybės jausmas pas mus vis dar turi milžinišką galią. Jo vedami piliečiai renkasi, už ką (ne)balsuoti rinkimuose, ar eiti į gatves, ar emigruoti ir ieškoti laimės svetur, o gal likti ir gyvenimą kurti gimtinėje. Kiekviena vyriausybė savo ruožtu vis žada ieškoti būdų socialinei atskirčiai mažinti ir socialiniam teisingumui kurti. Ieško savų receptų, klausinėjasi pas užsieniečius, bet atsakymas dažnai yra toks paprastas, kad net sunku patikėti. O dar sunkiau – vadovautis.
Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, tačiau socialinio teisingumo pagrindas yra rinka, kuri ir kuria visų taip trokštamą gerovę. Gerovė nėra grįsta vien geresniu biudžeto pajamų perskirstymu bei parama turintiems mažiau ar gyvenantiems skurdžiau. Socialinę gerovę kuria rinka ir joje veikiantis verslas.
Rinka investuoja, diegia naujas technologijas ir įrenginius, kuria darbo vietas, moko ir kelia darbuotojų kvalifikaciją, gamina, teikia paslaugas, eksportuoja. Valstybės ekonomikos kraujotaka gerokai sušlubuoja, kai valstybė renkasi daugiau įmonių telkti savo rankose, kai ignoruoja modernią vadybą, paremtą kompetencijomis ir profesionalumu, o ne partine priklausomybe, kai biurokratai neįžvelgia naudos savo regionui nei iš bendro darbo su verslo atstovais, nei matydami konkrečius investicijų planus, jei tik dėl to reikia didesnių jų pačių pastangų ar „out of the box“ mąstymo.
Logika paprasta: kuo stipresnis verslas, tuo stipresnė valstybė, tuo daugiau ir socialinio teisingumo. Todėl kalbant apie socialinę gerovę būtina ne tik akcentuoti efektyvesnį ir socialiai jautriau orientuotą biudžeto lėšų perskirstymą, bet matyti visą visumą, nenutylėti ir jos neatsiejamos dalies – verslo sąlygų.
Kokios sąlygos sudarytos verslo plėtrai bei jo kūrimui, investicijų pritraukimui, tinkamos kvalifikacijos, motyvuotų darbuotojų įdarbinimui, kaip greitai ir kiek efektyviai vyksta dialogas su centrinės valdžios bei savivaldos atstovais. Ne ką mažiau svarbūs depolitizavimo, nepakantumo korupcijai faktoriai, biurokratijos mažinimas, konkurencingas mokesčių lygis bei teisinio reglamentavimo stabilumas.
Paprastai reformos, keičiančios nusistovėjusią rutiną, nevyksta lengvai ir siekis įstoti į EBPO savo laiku pozityviai suveikė kaip būtinas katalizatorius konkrečiam tikslui pasiekti. O kokį konkretų planą mūsų valstybė dėl socialinio teisingumo turi dabar ir ar suvokia, kad bendra gerovės dėlionė yra daug sudėtingesnė, nei bandoma parodyti?
Džiaugiantis artėjančia naryste EBPO, bandymas atskirti rinkos ir verslo bei socialinio teisingumo temas ilgalaikėje perspektyvoje gali nulemti griaunamąjį efektą. Daugiau mokesčių ir verslininkų baudimas – nėra išeitis. Daugiau surinkti ir padalinti – nėra socialiai teisingos visuomenės receptas. Tam, kad vienpusiškai komentuodami bei vertindami EBPO rekomendacijas neprišauktume dar didesnio visuomenės susiskaldymo ir nusivylimo, žvelkime į visą paveikslą: kaip pritraukti daugiau investicijų, kaip skatinti verslą kurti didelę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas, kokios neatidėliotinos viešojo sektoriaus reformos yra būtinos.
EBPO yra patariamoji organizacija ir tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime ir kaip panaudosime jos išteklius bendrai valstybės gerovei. Ko labiausiai reikia jau dabar: nuo atskirų detalių pereiti prie kompleksinių sprendimų paieškų.
Pranešimą paskelbė : Džeraldas Kauneckas, UAB „Idea Prima”
