Viešieji pirkimai dažniausiai suvokiami gana paprastai – perkančioji organizacija perka, tiekėjas parduoda, o už prekes, paslaugas ar darbus sumokama sutarta kaina. Todėl nenuostabu, kad susidūrus su nulinės ar net minusinės kainos pasiūlymais kyla natūralus klausimas – ar tokia praktika apskritai teisėta? Kaip pažymi advokatų profesinės bendrijos TEGOS vyresnioji teisininkė Vitalija Varnaitienė, tokie pasiūlymai gali būti visiškai teisėti, tačiau tik tuo atveju, jei yra tinkamai pagrįsti ir kruopščiai įvertinti.
Neįprastai maža kaina
Viešųjų pirkimų įstatymas nustato aiškius kriterijus, kada tiekėjo pasiūlyta kaina laikoma neįprastai maža: kai ji yra 30 ir daugiau procentų mažesnė už visų tiekėjų, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių ir kurių pasiūlyta kaina neviršija pirkimui skirtų lėšų, pasiūlytų kainų arba sąnaudų aritmetinio vidurkio. Tokiais atvejais, perkančioji organizacija privalo kreiptis į tiekėją, prašydama pagrįsti pasiūlytą neįprastai mažą kainą.
Be Viešųjų pirkimų įstatyme numatytų pareigų, Lietuvos teismų praktika suteikia perkančiosioms organizacijoms ir teisę kreiptis į tiekėją prašant pagrindimo, jeigu pasiūlymo kaina neatitinka minėtų Viešųjų pirkimų įstatyme numatytų sąlygų, tačiau vis tiek atrodo neįprastai maža. Gavęs tokį prašymą, tiekėjas turi pagrįsti, kaip jis pajėgs tinkamai įvykdyti sutartį už pasiūlytą kainą, o pirkimo vykdytojas – šiuos argumentus kruopščiai įvertinti. Kadangi šį procesą atidžiai stebi ir konkurentai, ginčai dėl „per mažų“ kainų viešuosiuose pirkimuose yra gana dažna praktika.
Kai kaina lygi nuliui
Rečiau, tačiau pasitaiko ir atvejų, kai tiekėjai pasiūlymuose nurodo nulinį įkainį, kainą ar net viso pasiūlymo minusinę kainą. Svarbu pabrėžti, kad tokie pasiūlymai savaime nėra neteisėti ir automatiškai nereiškia nesąžiningos konkurencijos ar kitokio pobūdžio pažeidimų.
Ir šios situacijos gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, vaisių viešajame pirkime, kai perkami skirtingų kategorijų vaisiai, tiekėjas vienai iš jų, pavyzdžiui citrinoms, pasiūlo 0 ct už kilogramą kainą, tuo tarpu kitas prekes įkainoja įprastai. Lietuvos apeliacinis teismas tokį modelį įvardija kaip kryžminį pasiūlymo sudėtinių dalių finansavimą, kai vienos prekių kategorijos nuostolis kompensuojamas iš kitos kategorijos gaunamo pelno.
Kita situacija, kai visas paslaugų ar darbų paketas yra įkainojamas 0 eurų ar siūlomas net už minusinę kainą. Tokiais atvejais akivaizdu, kad tiekėjas siekia naudos ne iš tiesioginio atlygio pagal sutartį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nepaisant to, kad viešųjų pirkimų sutartis savo esme yra atlygintinas sandoris, yra nurodęs, kad atlygį tiekėjas gali gauti ir netiesiogiai – pavyzdžiui, per patirtų išlaidų kompensavimą, galimybę įgyti reikiamos patirties, patekti į naują rinką, gauti rekomendacijų ir pan.
Pagrindimo svarba ir praktinės rizikos
Esminis aspektas visais atvejais išlieka tas pats – tiekėjas privalo įrodyti, kad yra pajėgus įvykdyti sutartį pagal pasiūlytą kainą. Praktikoje pasitelkiami įvairūs argumentai: įrodinėjamas įmonės finansinis stabilumas, leidžiantis dirbti nesiekiant tiesioginio pelno, teikiami įrodymai dėl paslaugų ar darbų atlikimo savikainos, nuosavybės teise valdomo turto, leidžiančio išvengti nuomos išlaidų, teikiamos sėkmingai įvykdytos panašaus pobūdžio sutartys, teikiami įrodymai, jog darbuotojams mokamo atlygio mokėjimas nepriklauso nuo darbų apimties, motyvai apie tai, kad patirtis vykdant šią konkrečią sutartį padės pagrįsti kvalifikaciją ateities viešuosiuose pirkimuose arba tai, kad vykdant sutartį, tiekėjas gaus pajamų iš susijusių paslaugų/darbų ir pan. Galimų pateikti įrodymų sąrašas nėra ribojamas.
Vis dėlto tokie paaiškinimai turi būti realūs, motyvuoti ir pagrįsti įrodymais, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais. Reikia nepamiršti ir to, kad pagrindimas pirkimo procedūros metu dar negarantuoja sklandaus sutarties vykdymo.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai vėliau tiekėjas pastebi „apsiskaičiavęs“ ir siekia papildomų pajamų, siūlydamas papildomas paslaugas, darbus ar prekes arba reikalaudamas papildomo apmokėjimo už tuos įsipareigojimus, kurių atlikimo kaštai dar viešojo pirkimo metu turėjo būti įskaičiuoti į pasiūlymo kainą.
Todėl, jei atitinkamų pirkimų praktikoje nulinių ar itin mažų kainų pasiūlymai kelia pagrįstų abejonių dėl sutarties įvykdymo kokybės, perkančiosios organizacijos turėtų dar iki pirkimo paskelbimo apsvarstyti kainodaros modelį, galimybę taikyti kokybinius vertinimo kriterijus ir vertinti ne vien mažiausią kainą. Vis dėlto bendra Lietuvos teismų pripažįstama taisyklė išlieka aiški – už pasirinktą pasiūlymo strategiją ir kainodarą atsako pats tiekėjas. Jei jis sugeba pagrįsti, kad pasiūlęs nulinę ar minusinę kainą sutartį įvykdys tinkamai, o pirkimo sąlygose nebuvo numatytos kainos pasiūlymus ribojančios sąlygos, tokio pasiūlymo atmesti vien dėl kainos nėra pagrindo.
Pranešimą paskelbė: Brigita Budrytė-Mačiulskienė, TEGOS
