Studijos

Socialinių paslaugų centro vadovė: vienišumo jausmas yra daugiausiai įtakos turintis veiksnys asmens psichosocialinei pusiausvyrai

„Pandemijos metu, mano požiūriu, suvokėme ir patyrėme, kokia visuomenei reikalinga yra socialinio darbo profesija. Krizės metu šie specialistai yra arčiausiai asmens, kuriam reikalinga kompleksinė pagalba. Aš labai didžiuojuosi socialinio darbo profesija, kurios atstovai pandemijos metu yra priešakinėse gretose, kartu su medikais, mokytojais ir teikia pagalbą labiausiai pažeistiems žmonėms“, – pasakoja dr. Roberta Motiečienė, Kauno miesto socialinių paslaugų centro vadovė bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė.

Pasak jos, ši epidemija parodė, kad nė vienas negalime išvengti sudėtingos situacijos – Covid-19 nesirinko nei pagal statusą, nei finansinę situaciją. „Supratome, kad kiekvienas gali atsidurti tokioje keblioje padėtyje, jog negalėsi pasirūpinti nei savimi, nei savo šeima. Tai labai sudėtingas laikotarpis, tačiau jo metu atsivėrė ir naujos galimybės socialiniam darbui: tiek planuojant, inicijuojant, tiek teikiant paslaugas ir suvokiant, kad socialinių darbuotojų pagalba tam tikrais atvejais yra gyvybiškai svarbi“, – tikina R. Motiečienė.

Ekspertės teigimu, vienišumo jausmas yra daugiausiai įtakos turintis veiksnys asmens psichosocialinei pusiausvyrai, sveikatai, pasitenkinimui gyvenimu. „Vienatvė yra siaubinga patirtis. Mūsų dienos socialinių paslaugų teikimo praktikos patirtys rodo, kad yra asmenų, kurie vienatvėje laukia savo socialinės darbuotojos – „žiūriu pro langą, kada ji ateis“. Tą dieną jie pasipuošia ir laukia.  Su socialine darbuotoja jie kalbasi, dalinasi, aptaria skaitomas knygas. Tai yra toks jautrus dalykas. Yra nemažai paslaugų gavėjų, kurių artimieji išvykę. Ryšys su jais yra palaikomas bendraujant technologijų pagalba. Tačiau mes matome, kad tai neatstoja gyvo bendravimo, kada tu gali su žmogumi susitikti, jausti jį emociškai“, – teigia Kauno miesto socialinių paslaugų centro vadovė

Interviu su R. Motiečiene apie tai, su kuo susidūrė socialiniai darbuotojai ištikus pandeminei situacijai, naujas socialinio darbo praktikas ir priimtus nepatogius sprendimus.

Kaip pandemija pakeitė Socialinių paslaugų centro veiklą, socialinių darbuotojų praktiką?

Dar VDU studijuodama magistrantūroje lankiau tarptautinį kursą su Loyolos universitetu „Globalus socialinis darbas“, kurio metu klausydavomės istorijų apie krizes, kurios ištinka didelį žmonių skaičių, ištisas bendruomenes. Tuo metu buvo sunku suvokti ir įsivaizduoti tokią realybę. Pasakyčiau, jog aš žinojau teoriškai, kas tai yra, bet kaip tai atrodo realybėje – neįsivaizdavau.

Buvome girdėję, kad IT specialistai gali dirbti nuotoliniu būdu, bet kaip dirbti socialinį darbą, kaip teikti paslaugas nuotoliniu būdu? Žinoma, ne visais atvejais tą buvo galima daryti. Pandemijos pradžioje jaučiau adrenaliną, kuris kilo iš baimės jausmo ir suvoktos atsakomybės. Mūsų visuomenė nebuvo tam pasiruošusi, mes žinojom tokį žodį – „pandemija“, tačiau kas būna, kada ji paliečia tūkstančius žmonių?

Tai buvo psichologinis, emocinis ir fizinis iššūkis. Mano komanda neskaičiavo darbo valandų. Nebuvo kur paskaityti, kaip dėlioti darbus, kokias kurti strategijas. Suvokiau, kad, kaip vadovė turiu eiti žingsniu priekyje, nes nacionalinė politika, kuri tuo metu buvo formuojama, buvo labai sutelkta į medicininę sritį, o socialinė sritis gerokai vėliau gavo rekomendacijas, kaip elgtis.

Kai sulaukdavom rekomendacijų, mes komandoje sakydavom: „Žiūrėkit, visą šitą mes jau darom“. Tai buvo, kaip patvirtinimas, kad elgiamės teisingai. Tuo metu centre įsteigėm darbo grupę, kurioje kiekvieną dieną rinkdavomės ir galvodavom apie rytojaus darbus – ne kaip dirbti su pasekme, bet kokius žingsnius žengti į priekį.

Organizacija su tais pačiais ištekliais turėjo pasiekti žmogų ir užtikrinti jam gyvybiškai svarbias paslaugas: maistą, priežiūrą, nakvynę, slaugą ir kt. Pandemijos metu teko priimti nepatogius sprendimus.

Kokie tai buvo sprendimai?

Paslaugų gavėjų judėjimo laisvės suvaržymas – vienas tokių. Kai supranti visus standartus, nacionalinę politiką, kuri sako, kad į lauką galima eiti tik su kaukėmis, nesibūriuoti, bet suvoki ir tai, kad esame socialinių paslaugų įstaiga, kur teikiamos socialinės paslaugos, kuomet asmenys gyvena mūsų įstaigoje. Kai supranti, kad rekomendacijos gali nepadėti, tada kartu su komanda priimi nepatogų sprendimą suvaržyti paslaugų gavėjų laisvę kiekvieną dieną judėti po Kauno miesto teritoriją. Šis sprendimas buvo priimtas anksčiau negu oficialios valstybinės rekomendacijos. Aišku, buvo palikta išėjimo galimybė, o šis prašymas išdiskutuotas, labai daug apie jį kalbėtasi su paslaugų gavėjais, aiškinant, motyvuojant, prisiimant atsakomybę už jų gerovę, poreikių užtikrinimą.

Šis rizikos įvertinimas ir sureagavimas lėmė tai, kad mes iki šios dienos Kauno mieste, savo laikino apgyvendinimo skyriuje, neturėjome nė vieno benamystę patiriančio asmens, kuris sirgtų Covid-19. Tą patį principą taikėm ir Šeimos krizių centre. Mane žavėjo, mūsų klientų sąmoningumas. Pagrindinis diskursas buvo tai, kad saugomės mes, bet ir jūs mus turite saugoti.

Kaip pasikeitė socialinių paslaugų poreikis pandemijos metu?

Per pirmą bangą buvo masinis pagalbos šauksmas, buvo beprotiškai daug darbo. Buvo šimtai nenumatytų atvejų, adresų, į kuriuos važiuodavome suteikti pagalbą. Esame didžiausia socialinių paslaugų įstaiga Kauno mieste, turinti daugiausiai darbuotojų, todėl atliepdavom į visus pranešimus.

Stengėmės sukurti tokį vieno langelio principą: seniūnai, namų pirmininkai, atstovai buvo informuoti, visi žinojo, kam galima pranešti ir kur kreiptis. Dėl to ir buvo toks masinis skambučių, pranešimų skaičius. Mane ypatingai džiugino „prabudusi kaimynystė“. Gyventojai išdrįsdavo paskambinti dėl savo kaimynų, pavyzdžiui, kad jau kurį laiką negirdim vaikštant virš mūsų gyvenančios senjorės, gal galit atvažiuoti patikrinti.

Kurios klientų grupės buvo ir yra labiausiai paveiktos pandemijos metu?

Jeigu statistiškai pasižiūrėtume – tai būtų vyresnio amžiaus asmenys, kuriems reikėjo pagalbos į namus, emocinio palaikymo. Paslaugų poreikis šeimai yra didelis, o pandemijos laikotarpiu dar padidėjo, ypatingai dėl smurto artimoje aplinkoje, taip pat dėl įvairių patiriamų iššūkių – nuotolinio mokymosi sunkumų, kylančių konfliktų, prarastų darbų ir šeimos pajamų, išgyvenamo netikrumo jausmo. Visa tai išbalansavo šeimų įprastą gyvenimą, iššaukė psichosocialinių paslaugų poreikį.

Mūsų specialistai socialiniai darbuotojai, psichologai turėjo labai daug darbo. Reikėjo perorientuoti paslaugas, pvz., pakviesti ir motyvuoti tėvus dalyvauti nuotolinėse tėvystės įgūdžių grupėse.

Socialinio darbo su šeima sritis yra labai jautri tiek dėl individualių šeimos iššūkių, tiek dėl šalyje atsiradusių struktūrinių, ekonominių, socialinių problemų – nedarbo, skurdo. Tai reiškia, jog šeima negali užtikrinti net bazinių savo poreikių. Paprašyti pagalbos ne visi išdrįsta, gali vystytis ir tam tikros priklausomybės. Tuomet gavus pranešimą, įsitraukia vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie mums praneša apie krizes išgyvenančias šeimas ir prašo teikti socialines paslaugas čia ir dabar. Kai kuriais atvejais netgi prašo jas intensyvinti. Intensyvinti tai reiškia jas teikti beveik kiekvieną dieną. Šioje darbo srityje mums buvo ypač daug iššūkių, nes reikėjo užtikrinti darbuotojų ir paslaugų gavėjų saugumą, o kartu išlaikyti teikiamų paslaugų kokybę.

Egzistuoja toks neteisingas įsitikinimas apie socialinių darbuotojų (ne)gebėjimus, jų praktikos minimalizavimą tik iki klientų bazinių poreikių užtikrinimo. Iš tiesų tai yra sudėtingas ir itin daug specifinių žinių, įgūdžių, kompetencijų reikalaujantis veiklos laukas.

Taip, socialinis darbuotojas nėra tas žmogus, kuris tiesiog ateina iš gatvės ir pasikalba apie kažką su klientu. Iš tiesų, tai yra darbas, kurį dirbti gali tik asmenys baigę aukštąjį mokslą, kurie turi žinių ir kurie veikia tikslingai. Kurie užduodami klausimą, žino, kaip jį formuluoti, koks jo tikslas ir ką daryti su tuo, kada gauni atsakymus, kokias intervencijas taikyti. Socialinio darbo profesija reikalauja didžiulio apsiskaitymo. Turi nuolat tobulėti ir žinoti, kaip dirbti su skirtingomis klientų grupėmis pvz.: kaip taikyti motyvacinį interviu dirbant su nuo priklausomybių kenčiančiais asmenimis, žinoti, kodėl žmonės išgyvena krizes, kokios jos būna, kokie jų etapai, kaip jas suvaldyti. Svarbiausias socialinio darbo intervencijų tikslas – pozityvus pokytis asmens gyvenime. Socialinis darbas yra labai aukštų profesinių kompetencijų reikalaujanti profesinė veiklos sritis.

 Dovilė Daugėlienė

Pranešimą paskelbė: Rimgailė Dikšaitė, Vytauto Didžiojo universitetas

Rekomenduojame
 
Service Perm Post Treatment Stabilizatorius cheminiam sušukavimui,1000 ml
 
Crocs™ Kids' Fun Lab Super Mario Lights Clog Flame 27
 
Intense Shower Gel Parfumuotas dušo gelis, 200ml
 
Crocs™ Baya Lined Clog Navy/Navy 39,5
 
Crocs™ Classic Bright Cobalt 36,5

Parašykite komentarą