Įvairenybės

Seimo nario Roberto Šarknicko pranešimas: „Valdančiųjų planas – trigubas taršos mokestis. Ar sulauksim 2030?“

2021 m. lapkričio 4 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Kultūra ir gamta. Deja, jau ne vieną dešimtmetį žemė ilgisi žmogaus kultūros. Žmogaus savęs poreikių tenkinimas baigia uždusinti planetą. Apie žaliąjį kursą  dvidešimt šešerius metus kalba kone visos pasaulio valdžios, bet veiksmų labai mažai. Tai akivaizdžiai matyti – gamta mūsų sulėtintus sprendimus lenkia kosminiu greičiu, nulemdama vis spartesnį Žemės susinaikinimą. Visa tai rodo dažnėjantys alinantys karščiai, paskutiniai septyneri karščiais ir potvyniais pasižymintys metai aiškiai signalizuoja: „Gelbėkitės dabar“.  

Kaip ir kiekvienais metais tradiciškai iš viso pasaulio susirinko valstybių ir vyriausybių vadovai į dviejų dienų aukščiausio lygio susitikimą Glazge, kuriame vyksta Jungtinių Tautų klimato konferencija COP26.

G-20 narės, įskaitant Kiniją, Indiją, Rusiją ir Vakarų valstybes, yra atsakingos už beveik 80 proc. į atmosferą dėl žmogaus veiklos patenkančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Didžiojo dvidešimtuko šalys sekmadienį įsipareigojo stengtis, kad pasaulio klimatas iki šio šimtmečio pabaigos atšiltų ne daugiau kaip 1,5 Celsijaus laipsnio. Jos susitarė iki šių metų pabaigos liautis finansuoti naujas, „nevaržomas“ anglimis kūrenamas elektrines užsienyje. Pasaulio klimato viršūnių susitikime Glazge daugiau kaip 100 šalių įsipareigojo iki 2030 metų sustabdyti miškų ir kitų landšaftų naikinimą.

Ar žinote, kiek yra teršėjų ne tik žemėje, bet ir danguje? Danguje taip pat vyksta procesai, reikalingi žmogui patenkinti gyvenimo poreikius, keliauti. Atskirai keliauja ir žmonių pirkiniai, pramoniniai kroviniai, karinė technika. Skaičiuojama, kad per parą į orą pakylą 11–20 tūkstančių orlaivių, o kiek dar yra neskelbiama diktatoriškų valstybių, kiek yra raketinių bandymų ir skrydžių… Galima lengvai nuspėti – tarša yra  kosminė. Tarša krenta ant žemės, ant mūsų galvų, augmenijos, kvėpuojame iš dalies pravalytu oru, bet jau nebegrynu, tai ir ligos yra ne tik iš žemės, bet ir iš gražaus dangaus. Krovininiai, keleiviniai bei kariniai laivai, lėktuvai padalinus orą teršia po 11 proc. Ten taip pat yra reikalingas sprendimas. Pamenate, kai didžiojoje pasaulio dalyje buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19, atrodė, kad ir oras kitoks, net sniego atsirado tiek, kiek niekas nesitikėjo, virš metro. Aišku, tai spėjimas dėl sumažėjusios taršos žemėje, bet ši prielaida žmonėms, daliai mokslininkų išlieka.  
            Apie žemę. Dažnas vairuotojas pyksta ant nelogiško didelio taršos mokesčio pakėlimo. Jie sako, kas važiuoja, tas susimoka kurui, nevairuojantys taip pat tam pritaria. Taip, kiti sako, galima taikyti per kuro akcizą. Žodžiu, kas kiek važiuoja, tas tiek ir moka. Dabar didelė prabanga įsigyti elektromobilį, didžioji dalis tiesiog negali ir negalės įsigyti to, ką siūlo aplinkos ministras. Reikia suprasti, kad taršos mokestis taip greitai automobilių judėjimo nesumažins. O laikas gamtai tiksi planetos ir žmonių nenaudai.

Kita idėja – neįleisti dyzelinu varomo transporto į miestų centrus. Tiesa, jau yra Europoje miestų, kurie planuoja tai padaryti, yra numatyti metai. Kur kas efektyviau tokių transporto priemonių neįleisti į miestą, nei trigubinti taršos mokestį.

Yra įvairių pasiūlymų, vienas iš variantų, galėtų būti didelė pačios valstybės parama. Puikiausias to pavyzdys – daugiabučių renovacijos iš valstybės ir Europos struktūrinių fondo lėšų. Manau, kad tai būtų kur kas efektyviau. Apie detales, ką ir kaip remti yra diskusijos klausimas. Manoma, kad tokia priemonė būtų kur kas efektyvesnė nei didelis taršos mokestis. Vairuotojai vis tiek važiuos, o tarša nė velnio nemažės – įvedus taršos mokestį, tarši transporto priemonė nepradės gamtos teršti mažiau. Ir dar, sena tiesa, kuo didesni mokesčiai tuo pigesnis kuras iš šono, tai akivaizdu, kad neskatins taršos mažinimo, o tik sulauks didesnių korupcinių apraiškų.

Neseniai Lietuvą aplankė žinoma pasaulyje lietuvių kilmės mokslininkė, antropologė, primatologė, žymi orangutangų tyrinėtoja profesorė Birutė Galdikas. Plačiai dalino interviu žiniasklaidai apie pasaulio atšilimo pasekmes, apie kertamus miškus, kuriuose vis mažiau vietos randa miško gyvūnai. Prieš penkiasdešimt metų, išvykusi gelbėti Indonezijos orangutangus B. Galdikas iki šiol ištikimai kovoja dėl žmonių besaikio vartojimo tempų, kurie atneša sausras, potvynius, gaisrus. Žmonių poreikiai priklauso nuo gamtos: miško, vandens ir kas yra po žeme. Deja, žemė motina silpsta, ji serga sparčiau, nei kas galėjo įsivaizduoti. Bet, kad jai blogai, žmonijai ir visoms pasaulio valdžioms įskaitant ir Lietuvą nesvarbu. Lietuvoje liko 30 proc. miškų, sengirės, berods, 0,2  proc. Lietuva miško kirtimais, „valymais“ pralenkė Latviją ir Estiją, jie miškų dar kol kas turi 50–60 proc daugiau.

Šeštadienį per radiją klausiausi Trakų rajono Angelų kalvos gyventojų nusiskundimų dėl iškirsto miško, kalbėjo ir gamtosaugininkai, ir miško savininkė bei gyventojų atstovė. Eterio metu atrodo, kad visi teisūs. Gamtosaugininkai teigė, kad tų išvardintų retų gyvūnų ir paukščių tame miške nėra, jie neturi buveinės, yra tik svečiai, tad kirsti galima. Miško savininkė teigė, kad laikėsi visų teisės aktų nustatytų taisyklių, nes buvo perspėta, kad mišką reikia valyti dėl tvarkos, o gyventojai  sakė, kad jis buvo visiems gražus, išeidavo pasivaikščioti, sveikas oras, o dabar – plynas laukas. Sako, kad kai būna vėjai, tai net ūžia.

Pasiklausius šios laidos ir vakare eilinį kartą pažiūrėjus televizijos laidas apie vykstančias gamtos katastrofas, norisi šiek tiek su ironija pasisakyti dėl teisės aktų taisyklių, ar jos nėra kartais sukurtos tam, kad lobistams būtų be saiko ir toliau leidžiama kirsti ir taip sparčiai mažėjančius Lietuvoje miškus? Tenkinti žmonių poreikius – gaminti baldus, popierių ir kt.  Nesakau, kad jų kirsti valymui nereikia, bet sakau, kad per didelis greitis yra šluoti miškus. Didžioji medienos eksporto dalis skirta užsieniui. Ypač toms šalims, kurios pačios saugo savo miškus, neleidžia jiems nykti. O kam naikinti? Juk medienos galima pigiai įsigyti iš valstybių, kurios nežiūri į ateitį ir vardan kelių skatikų naikina savo gamtos palikimą. Manau, kad turi būti peržiūrėti teisės aktai dėl nuolatinių miškų kirtimų, turi būti lubos. Ir baigti kvailinti tautą, kad miškas nuolat serga, netvarkingas. 

Manau, kad Aplinkos ministerijai ir būsimoms valdžioms, jei dar būsime gyvi, būtina imtis neatidėliotinų darbų, spręsti dėl miško kirtimo ribojimo. Žinoma, tai turi būti pradžia, nuo žmogaus poreikio mažinimo, savimonės. Matyk, girdėk, jausk, mums žemė jau signalizuoja, kad ji dūsta nuo mūsų ego.

Pranešimą paskelbė: Valdas Sinkevičius, LRS kanceliarijos Seimo ryšių su visuomene skyrius

Rekomenduojame
 
Kaunas Hockey ledo ritulys
 
Kaip serviruoti stalą gimtadienio šventei?
 
Kuo metalinės tvoros pranašesnės?
 
Pastolių nuoma Kaune palankiomis sąlygomis
 
Įrankių nuoma Klaipėdoje ir kituose miestuose

Parašykite komentarą