Studijos

Rusų filosofijos profesorius – apie Kremliaus kritikus ir pokyčius Rusijos kultūroje

„Nepaisant to, kad kritikos išsakymo galimybė išlieka, žmonės [Rusijoje] stengiasi mažiau kritikuoti, rodyti savo nepasitenkinimą – šia prasme protesto potencialas kaupiasi nerandant adekvačios išeities. Jei situacija su žodžio laisve ir toliau blogės, kita protesto banga žada būti stipresnė“, – apie padėtį savo šalyje kalba Rusijos Mordovijos valstybinio universiteto Saranske Filosofijos katedros profesorius Andrejus Syčiovas (Андре́й Сычёв), knygos „Juoko prigimtis arba komiškumo filosofija“ autorius.

Pokalbyje su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politikos ir humanitarinių mokslų moksliniu darbuotoju Tomu Kavaliausku A. Syčiovas pasidalino mintimis apie Rusijos valdžios kritikus ir disidentus, pokyčius šalies kultūroje po Sovietų Sąjungos griūties, situaciją Kryme bei Rusijos žmonių požiūrį į Kiniją ir potencialius pokyčius valdžioje.

Konstitucinės pataisos,  atliktos 2020 m. birželį „referendumo“ keliu, suteikė Vladimirui Putinui galimybę likti savo prezidento poste kitiems dešimtmečiams. Tai sukėlė opozicijos pasipriešinimą. Ar iš tiesų Rusijos realybėje žmonės nori pasikeitimo? Kai matome, kad Aleksejaus Navalno areštas išprovokavo žmones išeiti į gatves protestui, atrodo, kad tų pokyčių norima ir žmonės nori kovoti už žodžio laisvę. Ar toks protestas atspindi Rusijos piliečių nusiteikimą prieš Kremlių?

Dauguma šiuolaikinės Rusijos ir kitų posovietinių šalių gyventojų turėjo nepavydėtiną galimybę gyventi pokyčių eroje, kuri baigėsi toli gražu ne taip sėkmingai, kaip atrodė, kai visi šie procesai dar tik prasidėjo. Tie, kurie nuėjo šį kelią, vargu ar norės dar kartą jį pereiti. Šia prasme vargu ar teisinga teigti, kad žmonės reikalauja pokyčių, o valdžia bando juos suvaržyti. Dauguma vis dar nenori radikalių socialinių pokyčių, ir net jei jie to nori, jie mano, kad šis noras yra neįgyvendinamas. Kita vertus, žmonės pavargo nuo konkrečių elito atstovų, kurie nenori palikti savo postų ir suteikti galimybę kokiam nors valdžioje esančių asmenų atsinaujinimui.  Šis nuovargis kartais pasireiškia stiprėjančiomis protesto bangomis – kaip ir situacijoje, kai didinamas pensinis amžius arba  prezidento kadencijos „nunulinimas“, o kartais pereina į  tiesioginę apatiją.

Dabar valdžios reakcija į kritiką tapo daug agresyvesnė. Vien šiais metais daugelis opozicijos leidinių („Meduza“, „The Insider“) ir pavieniai žurnalistai buvo pripažinti užsienio agentais, kiti gavo „nepageidaujamų organizacijų“ statusą („Projektas“), buvo užblokuoti arba uždaryti dėl spaudimo (publikacijos, susijusios su Michailu Chodorkovskiu). Inicijuojami kai kurių leidinių (pvz., „Novaja gazeta“) patikrinimai dėl jų pripažinimo užsienio agentais. Pavieniai asmenys aktyviai baudžiami už pareiškimus ar pakartotinius įrašus internete, kurie peržengia valdžios institucijų nubrėžtą „raudonąją liniją“, tai yra, išreiškia „aiškią nepagarbą valdžiai“.

Kuomet minima raudona linija, kurios negalima peržengti kritikuojant vyriausybę, kaip paaiškinti radijo ir TV Echo Moskvy“ laidą, kuri kritikuoja Kremlių, bet vis tik funkcionuoja?

„Эхо Москвы“ – vienas iš nedaugelio opozicinių kanalų, veikiančių šiuolaikinėje Rusijoje. Man atrodo, kad šio kanalo rėmimas yra reikalingas valdžiai, kad imituotų dialogą su opozicinėmis jėgomis: taip pat daugelyje politinių pokalbių laidų televizijoje savo vaidmenį atlieka „amerikiečių žurnalistai“, „Ukrainos politologai“ ar „liberalūs ekonomistai“, be kurių dingsta daugybė viešų skandalų ir kaltinimų.

Dar viena kanalo funkcija – tam tikra visuomenės nuomonės stebėsena. Esant ištikimam melavimui visuose oficialios pačios vyriausybės žiniasklaidos lygmenyse, svarbu pamatyti problemas, kurios iš tikrųjų egzistuoja, todėl gali kelti jai grėsmę. Neturint alternatyvios ir nepriklausomos nuomonės, rizikuojama pamiršti šias grėsmes. Galiausiai, tokio populiaraus šaltinio uždarymas tikrai būtų sukėlęs protesto ir sankcijų  antplūdį. Kalbant apie finansinę paramą, manau, kad tai suteikia pagrindą iš dalies kontroliuoti žiniasklaidos veiklą. Valdžiai labiau apsimoka turėti ne daug nekontroliuojamų pogrindinių išteklių, bet vieną santykinai kontroliuojamą išteklių su opozicijos elementais. Sakau „su elementais“, nes „Эхо Москвы“ vis tik pozicionuoja save ne kaip opozicijos, bet kaip „neutralų“ šaltinį, išreiškiantį įvairių politinių jėgų, įskaitant valdžią, nuomonę.

Kaip paaiškintumėt Aleksandro Nevzorovo reiškinį? Jis kritikuoja V. Putiną, bet jam leidžiama turėti savo šou, įskaitant tiesioginio eterio politinius performansus, tokius kaip Nevzorovo trečiadieniai“. Kitaip tariant, štai A. Navalnas areštuojamas, o A. Nevzorovas toliau kritikuoja Kremlių kurdamas savo politiškai pramoginę laidą. Kaip tai paaiškinti?

Man atrodo, kad tribūnos suteikimas visiems, taip pat ir gana odioziniams opozicijos atstovams, tokiems kaip A. Nevzorovas, žaidžia prieš „Echo“, atstumiant klausytojus, kurie nepritaria šioms idėjoms. Šia prasme „Nevzorovo trečiadieniai“ veikiau diskredituoja kanalą ir visą opoziciją, todėl yra naudingi valdžiai. Pats Nevzorovas vargu ar yra pavojingas valdžiai – jis yra ne politikas, o žurnalistas, kuris išreiškia ne savo poziciją, o tiesiog bando išprovokuoti skandalą. Jo šokiruojantys pareiškimai priklauso nuo politinės konjunktūros ir manau, kad jų pobūdis keisis dar ne kartą. Apskritai, nepaisant to, kad kritikos išsakymo  galimybė (nors ir ribota) išlieka, žmonės stengiasi mažiau kritikuoti, rodyti savo nepasitenkinimą – šia prasme protesto potencialas kaupiasi nerandant adekvačios išeities. Jei situacija su žodžio laisve ir toliau blogės, kita protesto banga žada būti stipresnė.

Kalbant apie Rusijos disidentus, kokia jų socialinė padėtis, ar jie visi persekiojami? Gal yra skirtingi disidentų tipai? Pavyzdžiui, A. Solženicynas kritikavo B. Jelciną, bet su meile akyse priėmė susitikimą su V. Putinu, kuris akivaizdžiai KGB metodais pakeitė demokratiją į autoritarizmą. Bet yra ir kiti Rusijos disidentai, kurie kritikavo ne tik B. Jelciną, bet ir M. Gorbačiovą…

Dabar sunku kalbėti apie disidentus ta prasme, kokia šis žodis buvo vartojamas Sovietų Sąjungoje. Aleksandras Solženicynas, Andrejus Sacharovas, Andrejus Siniavskis, Aleksandras Zinovjevas ir kiti priešinosi sovietų valstybei kaip institucijai, prieš valstybinę ideologiją, pagrįstą melu ir smurtu, ir nenorėjo dalyvauti jos veikloje. Jie nebuvo politikai, neturėjo konkrečios veiksmų programos, neplanavo patekti į valdžią ir vargu ar tikėjo savo veiklos sėkme. Jų raginimų tonas buvo veikiau moraliai smerkiantis, o elgesys buvo pasiaukojantis. Šia prasme sovietų disidentai, įskaitant ir A. Solženicyną, buvo arčiau L. Tolstojaus nei dabartinės opozicijos.

Žlugus Sovietų Sąjungai, valstybė atsisakė palaikyti vienintelę oficialią ideologiją (valdžia pripažino bet kokią ideologiją, leidusią jai išlaikyti savo pozicijas). Kritika tapo norma, ir beveik visi šalies gyventojai pasirodė esą valdžios kaltintojai. A. Solženicyno, A. Sacharovo ir kitų disidentų idėjos tapo pereinamojo laikotarpio ideologijos dalimi, o jie patys pavirto klasikais: jiems  stato paminklus ir jų kūrinius nagrinėja mokykloje.

Kai Solženicynas atsisakė Gorbačiovo ir Jelcino apdovanojimų, jis nedaug kuo skyrėsi nuo daugelio kitų disidentų. Pavyzdžiui, Vladimiras Bukovskis bandė atsisakyti Jelcino laikais jam grąžintos Rusijos pilietybės, o sociologas Aleksandras Zinovjevas aštriai pasisakė prieš Gorbačiovą ir Jelciną, vadindamas pokyčius Rusijoje „perestroikos katastrofa“ („katastroika“).

A. Solženicynas siekė konservatyvaus dirvos įdirbimo ir todėl buvo artimas slavofilų pozicijai. Politikoje jie pasisakė už savivaldą apačioje (kaip valstiečių bendruomenė ar večė – gyventojų susirinkimas) ir stiprią monarchinę galią viršuje. Kažką panašaus siūlė ir Solženicynas. Jis kritikavo komunizmą ir neoliberalų vartotojiškumą, nes nei vienas, nei kitas nėra orientuoti į tautą ir negali tapti ideologiniu žmonių dvasinio atgimimo pagrindu. Greičiausiai Putino asmenyje, priešingai nei  Gorbačiovo ar Jelcino, jis matė vienintelį Rusijos žmonių valios reiškėją. Galiausiai, Putinas labiau tiko nacionalinio autokrato vaidmeniui nei jo pirmtakai.

Vis dėlto, man atrodo, kad natūrali Solženicyno pozicija buvo priešprieša su valdžia, ir anksčiau ar vėliau jis būtų radęs priežasčių pakeisti savo požiūrį į Putiną (kaip, pavyzdžiui, tai padarė Aleksandras Zinovjevas, kuris taip pat į jį dėjo viltis). Galbūt jis būtų pritaręs užsienio politikai, bet vargu ar vidaus, jei ne dėl oligarchinio kapitalizmo suklestėjimo, tai dėl akivaizdaus sovietinių kovos su nesutinkančiaisiais metodų atkūrimo.

Šiandien požiūris į valdžios oponentus tapo griežtesnis, nubrėžtos „raudonos linijos“, kurių negalima peržengti, apibrėžtas aiškus skirtumas tarp „draugų“ ir „svetimų“. Daugelis dabartinių disidentų yra įkalinti arba emigracijoje.

Žvelgiant iš Rusijos interesų perspektyvos, o ne iš Baltijos šalių nacionalinio nesaugumo perspektyvos, reikia pripažinti, kad V. Putinas sugebėjo sugrąžinti Rusiją kaip globalią žaidėją su modernizuota kariuomene ir karine technika. Tai įvyko per gana trumpą laiką, tačiau kokia kaina tai buvo padaryta? Ar sutiktumėt, kad kol Rusija sugrįžo kaip globali geopolitinė žaidėja, tuo tarpu oligarchai naudojosi paprastų rusų, gyvenančių už Maskvos, likimu, ignoravo jų ekonominę padėtį?

Man atrodo, šiuolaikinėmis sąlygomis pasikliauti vien karine galia ir teritorine plėtra reiškia atsidurti sąmoningai pralaimėjusiojo padėtyje. Karinė galia yra būtina nepriklausomos politikos sąlyga, tačiau šiandien tai yra paskutinis argumentas. Ekonomika ir „švelni jėga“ yra veiksmingesni už tiesioginį smurtą. Norint skatinti nacionalinius interesus, reikia būti ne tik ir ne tiek geopolitiniu, kiek geoekonominiu ir geokultūriniu žaidėju pasauliniame žemėlapyje.

Pasaulio fone padėtis Rusijos ekonomikoje atrodo nuvilianti. Pirmiausia tai susiję su žemu ekonomikos augimo tempu ir spartėjančia visuomenės socialine ir nuosavybės poliarizacija. Jei Rusija čia gali būti pavyzdys, tai tik kaip socialinės neteisybės. Situacija su intelektiniu kapitalu dar blogesnė: mokslo ir kultūros ištekliai, likę iš Sovietų Sąjungos, beveik išseko, o šiuolaikinė švietimo sistema turėtų būti geresnė. Man atrodo, kad geopolitinės ambicijos negali būti įgyvendintos be išsilavinimo, mokslo ir ekonomikos.

O kaip rusai žiūri į Kiniją? Ar tai ekonominis ir geopolitinis partneris, ar grėsmė? Ar jaučiamas pavojus, kad Kinija kolonizuos Sibirą?

Šiuo metu Kinija veikia ne kaip Rusijos sąjungininkė ar priešas, o greičiau kaip partnerė. „Partnerė“ neutralia prasme, kaip, pavyzdžiui, versle: kol yra bendrų interesų, partnerystė tęsiasi, jei interesai išsiskiria, ji gali nutrūkti.

 Prieš kelis dešimtmečius buvo kalbama apie „kinų grėsmę“ Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire, tačiau dabar masinė neteisėta kinų migracija į Rusiją atrodo mažai tikėtina. Kol kas galime kalbėti tik apie labai padidėjusį Kinijos studentų srautą, kurį traukia Rusijos švietimo pigumas ir kokybė, ypač kūrybinių profesijų srityje.

Kinija dabar vystosi dinamiškai, o migrantui iš provincijų yra daug daugiau galimybių dideliuose Kinijos miestuose, nei bet kur kitur Rusijoje. Galbūt tik Maskvoje situacija yra palanki, tačiau migrantų iš Kinijos čia vis dar yra žymiai mažiau nei, pavyzdžiui, iš kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Todėl nesakyčiau, kad kinai tyliai užgrobė Rusiją. Be to, jei ekonomikos tendencijos išliks tos pačios, migracija iš Rusijos į Kiniją sustiprės. Taip pat galima kalbėti ir apie tendenciją didinti Kinijos kultūrinę įtaką Rusijos rytuose. Dabar Kinija ten atlieka tokį patį vaidmenį kaip ir Europa vakarinėje dalyje. Daugelis periodiškai lankosi Kinijoje, studijuoja kinų kalbą, žino ir myli kinų kultūrą; pavyzdžiui, dabar Tolimųjų Rytų ir Sibiro humanitariniuose žurnaluose publikuojama daug straipsnių apie kinų filosofiją, literatūrą ir kt.

Kaip apibūdintumėt pokyčius Rusijos kultūroje po Sovietų Sąjungos griūties? Žinomiausi Lietuvos filosofai ir kompiuterių mokslų profesoriai vienaip ar kitaip prisilietė prie Rusijos universitetų. Kai kurie iš jų tapatinasi su Maskvos akademine kultūra, o kiti – su Sankt Peterburgo. Ar tiesa, kad šie du miestai atstovauja skirtingoms kultūroms?

Manau, kad iš pradžių Maskva ir Sankt Peterburgas buvo dvi susijusios, tačiau dvasiškai priešingos rusų kultūros pusės. Sankt Peterburgas buvo „langas į Europą“, miestas, orientuotas į Vakarus, Maskva – rusų tradicionalizmo įsikūnijimas. Šis skirtumas atsispindėjo architektūroje bent jau iki XX a. Sankt Peterburgas – racionalus planavimas, tiesios gatvės ir alėjos, europietiško stiliaus namai. Maskva – „išsikerojęs kaimas“, kuriame sudygo auksiniai azijietiški svogūno formos kupolai.

Pirmieji Sankt Peterburgo akademikai ir profesoriai buvo europiečiai, o Maskvos universitetą įkūrė Michailas Lomonosovas, nacionalinių kadrų ugdymui. XIX a. vidurio filosofijoje Sankt Peterburgas buvo vakarietiškumo, Maskva – slavofilizmo tvirtovė. Vėliau Sankt Peterburgo profesorius labiau domino Imanuelio Kanto, o Maskvos – Vladimiro Solovjovo idėjos. Tai buvo tik bendros tendencijos: Aleksandras Herzenas teisingai rašė, kad „Sankt Peterburge yra daug Maskvos, o Maskvoje – daug Sankt Peterburgo“.

Nepaisant to, šios tendencijos buvo gerai atsekamos iki XX a. pradžios. Po revoliucijos ir svarbiausių intelektualų tremties ar sunaikinimo, miestų skirtumai pamažu išnyko. Kaip ir XX a., o juo labiau XXI a. architektūroje neįmanoma atskirti Sankt Peterburgo stiliaus nuo Maskvos, taip ir  moksliniuose tekstuose, nežinant autoriaus, sunku nustatyti, kuriai mokyklai jis priklauso. Šiuolaikinės filosofinės mokyklos abiejuose miestuose išsirikiuoja ne pagal geografinius, o greičiau  teminius kriterijus, ir vienoje mokykloje gali būti įvairių miestų atstovų, įskaitant ir ne Rusijos.

Kalbant apie geografinę mokyklos padėtį kaip įtakos veiksnį, galime manyti, kad šių miestų konfrontaciją gali pakeisti priešprieša tarp vakarinės ir rytinės Rusijos. Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire jau dabar atsiranda filosofinės mokyklos, linkstančios į Rytų kultūrą (pirmiausia – kinų), tuo tarpu tiek Maskva, tiek Sankt Peterburgas dabar vienodai linksta į Vakarų filosofiją.

Ar būtų teisinga sakyti, kad šiandieninė Rusija išvystė regioninės kultūros strategiją, kuri sudaro galimybes svarbiems pasaulinio lygmens įvykiams įvykti ne Maskvoje ir ne Sankt Peterburge?

Rusijos provincijos kultūra paprastai orientuojasi į Maskvą arba Sankt Peterburgą. Tai yra Rusijos vitrinos, o provincijos miestai visada atstovavo, tarkime, vidaus vartojimo kultūrai. Kartu galime teigti, kad provincijoje naujos iš sostinių sklindančios tendencijos buvo permąstytos ir tapo nacionalinės kultūros dalimi.

Provincija taip pat turi geografiškai nustatytą tendenciją formuoti regionines kultūras. Taigi, Urale kultūros traukos centras yra Jekaterinburgas, Sibire – Krasnojarskas ir Novosibirskas, Tolimuosiuose Rytuose – Vladivostokas. Visi šie miestai gali pretenduoti į ypatingą kultūros centrų statusą Rusijos lygiu. Kituose provincijos miestuose, išskyrus retas išimtis, šiuolaikinis kultūrinis gyvenimas spindi atsispindinčia šviesa.

Kitas svarbus kultūrinės regionų diferenciacijos veiksnys yra tradicinė liaudies kultūra, kuri į provincijos kultūrą įveda etnokonfesinius elementus, kurių pavyzdžiai yra Tatarija arba Buriatija.

Regionų sostinės daro įtaką modernizacijai, bet ji susiduria su tradicine kultūra, o toje sankirtoje susiformuoja regiono kultūra. Taigi Mordovijos, kurios sostinė yra Saranskas, kultūros specifika susijusi su modernėjančios Maskvos įtaka, bet mažiau pastebima Sankt Peterburgo įtaka. Manau, kad panašiai yra ir kituose regionuose.

Kalbant apie kultūros lygį, Maskvoje, kaip sostinėje, jis, žinoma, žymiai aukštesnis: intelektinių, kūrybinių išteklių koncentracija čia gerokai viršija tai, ką gali pasiūlyti bet kuris provincijos miestas. Maskvoje lengviau realizuoti save, rasti tinkamą auditoriją, todėl talentingi žmonės palieka regionus ir išvyksta į sostinę. Provincijoje pagrindiniai socializacijos centrai yra aukštosios mokyklos, kai kuriuose miestuose joms praktiškai nėra alternatyvos.

Pastaruoju metu tikrai pastebima tendencija reikšmingus įvykius Rusijoje eksportuoti už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų. Sočis ir Kazanė yra ryškiausi miestai, kuriuose vyko pasaulinio masto renginiai. Saranskas buvo viena iš 2018 m. Pasaulio futbolo čempionato renginių vietų. Tokie renginiai leidžia padaryti provincijos miestus atviresnius, tačiau pandemijos ir sankcijų kontekste tai greičiausiai yra tolimos ateities plėtros strategija.

Kalbant apie regioninių piliečių įtraukimą, kokia situacija Kryme? Rusijos televizija parodė reportažų apie Kerčės tilto svarbą jungiant Kerčės pusiasalį su Rusijos pagrindine teritorija, tuomet parodyta, kaip Sevastopolyje buvo švenčiama, kad iš Sankt Peterburgo kursuos tiesioginis traukinys. Regis, tai svarbus infrastruktūrinis pokytis, jungiantis pusiasalį su žemynu. O kokia yra kasdienybė? Ar paprasti žmonės jaučia Rusijos investicijas į pusiasalį, ar tai daugiau V. Putino savireklama?

Nesu buvęs Kryme, todėl galiu įvertinti situaciją tik iš trečiųjų šalių. Kaip ir visais kitais atvejais, nuo tokių didelių pokyčių kažkas nukentėjo, kažkas laimėjo, atsitiko kažkas gero ir kažkas blogo.

Tikriausiai laimėjo valstybės darbuotojai ir pensininkai, kurie pradėjo gauti daugiau nei Ukrainoje (tačiau kainos taip pat padidėjo). Pralaimėjo smulkieji ir vidutiniai verslininkai, ypač tie, kurių veikla buvo orientuota į eksportą. Pagerėjo infrastruktūra ir transporto prieinamumas, tačiau dideli bankai, prekybos centrai ir Vakarų įmonės paliko Krymą.

Tas pats ir su laisve – pliusas tas, kad rusakalbiai gyventojai gavo daugiau savirealizacijos galimybių, minusas – dabar tapo daug sunkiau kritikuoti valdžią.

O kaip rusai Rusijos žemyno teritorijoje traktuoja Krymą po 2014-ųjų? Ar šis regionas susilaukia daugiau dėmesio negu kiti?

Taip, daugelis žmonių mano, kad Krymas iš valstybės sulaukia daugiau dėmesio nei kiti regionai: nauji keliai ir tiltai, žinoma, reikalingi, tačiau jų reikia ne tik Krymui. Kita vertus, akivaizdu, kad jie nori paversti Krymą Rusijos ir jos galimybių vitrina. Tačiau kol kas Krymas į svajonių šalį nepanašus.

Apskritai, Krymas šiandien turi tas pačias problemas, kaip ir visa kita Rusija, be to, ir savas – susijusias su sankcijomis. Šiais metais, susidūrus su pandemija ir uždaromis sienomis, jo infrastruktūra veikia ant galimybių ribos ir kol kas blogai susidoroja su savo uždaviniais.

Dėkoju jums už atsakymus ir jūsų skirtą laiką.

Pranešimą paskelbė: Martynas Gedvila, Vytauto Didžiojo universitetas

Rekomenduojame
 
EMU Australia Magical Unicorn Walker Pale Pink 18M+
 
ALTERCORE 552 Black 37
 
Laundry Soap Méga Propre Audinių skalbiklis, 1000ml
 
REIMA Kuhmoinen Pale Rose 86
 
REIMA Tukeva Black 39

Parašykite komentarą