Studijos

Rašytojos R. Šepetys kūryba kviečia puoselėti demokratiją

Prof. dr. Ingrida Eglė Žindžiuvienė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas

Lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja Rūta Šepetys savo kūriniuose nagrinėja temas, kurios itin aktualios būtent dabar, kai visas demokratiškasis pasaulis solidarizuojasi su Ukraina. Jos kūryba kiekvieną skatina savęs paklausti: „O ką aš padariau, kad laimėtų gėris ir teisingumas, o ne blogio jėgos? Koks yra mano asmeninis indėlis į tiesos triumfą pasaulyje?“.

Savo kūryboje R. Šepetys aptaria asmenines ir kolektyvines traumas – jos romanų veikėjai susiduria su iššūkiais, kurie yra ypač reikšmingi šiandieniniame pasaulyje. Rašytojos raginimas, kad „Demokratiją reikia puoselėti, o už laisvę turime kovoti“, įgyja naują prasmę dabar, kai palaikome ukrainiečius, kartu patirdami jų išgyvenamas traumas ir dalindamiesi traumine patirtimi su kitais.

Rūta Šepetys daug dėmesio skiria tarpusavio supratimui, užuojautai, atminties formoms, svarsto užmaršties keliamus pavojus. Visuose savo romanuose rašytoja tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir atveria kelius į aprašomos traumos naują suvokimą. Literatūros kritikų nuomone, šis procesas prilygsta kapo atvėrimui – skausmingos patirties išgyvenimui iš naujo, skatinant skaitytoją tapti empatišku traumos proceso dalyviu.

R. Šepetys debiutinis romanas „Tarp pilkų debesų“ („Between Shades of Gray“, 2011 m.) privertė pasaulį naujai pažvelgti į tragišką Baltijos valstybių patirtį: masinius trėmimus, įkalinimus, žudymus, represijas sovietų okupacijos metu. Stebėjome, kaip aikčiojo vakarų šalių skaitytojai, nekaltai teigdami, kad to nežinojo, kad negalėjo įsivaizduoti šių genocidinių procesų masto – tarsi Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“, Anne Applebaum knygos ar daugelis kitų istorinių tyrimų neegzistuotų.

Labai gaila, kad tragiškų įvykių aukos dažnai lieka nesuprastos ir neužjaučiamos. Tai matome ir dabar: galbūt anksčiau išreikšta empatija, atitinkami politiniai ir diplomatiniai sprendimai bei teisingas įvykių apibrėžimas būtų padėjęs išvengti to, kas vyksta. Pasidalinimas traumine patirtimi, koks skausmingas jis bebūtų, dažnai leidžia pilnai suprasti įvykius, užuot traumą įšaldžius kaip sustingusį tragišką momentą (pavyzdžiui, kaip estų filme „Vėjų kryžkelėje“). Vietoje to, šie įvykiai tampa gyvąja istorija, kurios dalyviai esame mes visi – demokratinio pasaulio gyventojai.

Trečiasis rašytojos romanas „Druska jūrai“ („Salt to the Sea“, 2016 m.) aptaria Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius: karo pabėgėlių traukimąsi nuo sovietų armijos ir nacių karo laivo „Wilhelm Gustloff“ paskandinimą prie Gdynios 1945-ųjų sausio pabaigoje. Nors laivu traukėsi nacių armijos likučiai, dauguma jo keleivių buvo karo pabėgėliai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos. Jiems laivas buvo paskutinis bandymas išsigelbėti nuo sovietų.

Pagal įvairius apskaičiavimus, katastrofos metu paskendo apie 9,5 tūkst. žmonių (iš jų – penki tūkstančiai vaikų). Faktai liudija, kad rusų armija ir sovietų povandeninio laivo kapitonas, torpedavęs šį laivą, žinojo, kas juo keliavo.

Pasirinkusi įtaigų pasakojimo pobūdį, kai įvykiai aprašomi iš keturių skirtingų veikėjų perspektyvos, rašytoja trauminę patirtį tarsi „įgarsina“ įvairiomis kalbomis, padeda skaitytojui geriau suvokti šios kolektyvinės traumos mastą. Taip „Druska jūrai“ tampa ir atminties vieta, ir gedėjimu, ir paminklu, ir skausmingu liudijimu.

Karo pabėgėlių emocijos dabar yra kaip niekada mums atpažįstamos ir suprantamos, o tuo pačiu įpareigojančios. Romano pavadinimas tarsi siunčia visam demokratiškam pasauliui žinią: ar ta druska yra reikalinga jūrai, ar skausminga trauminė patirtis ir liudijimai apie ją reikalingi dabartiniame pasaulyje? Rūta Šepetys kviečia skaitytojus rasti atsakymą. Kalbėdama su studentais, rašytoja pasidalino ir žinia, kad jau planuojama ir šio romano kino ekranizacija.

Ketvirtajame romane „Kuždesių fontanas“ („The Fountains of Silence“, 2019 m.) R. Šepetys jau tiesiogiai kviečia apmąstyti užmaršties ir atminties klausimus. Čia ji paliečia skausmingą Ispanijos praeitį – pilietinį karą, Francisco Franco diktatūros metus ir su jais susijusį ilgą tylos laikotarpį. Pagrindinė veikėja Ana savęs klausia, ar praeitį reikia pamiršti, nors kartais jai ramybės neduoda klausimas – „Ką galima laimėti tylint?“. Kitos veikėjos žodžiai dabar skamba simboliškai: „Kai išaiškėja tiesa, turite garsiai prabilti ir padėti kitiems daryti tą patį. (…) Tiesa sutrauko tylos grandines. (…) Ji mus visus išlaisvina.“

Atsakydama į studentų klausimus, R. Šepetys paminėjo, kad, rašydama šį romaną, ji naudojosi įvairiais istoriniais šaltiniais, apklausė žmones, išgyvenusius romane aprašomus įvykius, skaitė to meto spaudą, skelbimus žiniasklaidoje. Knygos pabaigoje rašytoja svarsto, ar turime teisę veltis į svetimą istoriją, taip tarsi įgarsindama daugelio aukų trapų požiūrį į skausmingų trauminių patirčių viešinimą.

Kita vertus, rašytojos paskatinimas ne užmiršti, o prisiminti praeities traumas, dalintis atmintinais įvykiais, kurie dažnai turi įtakos tautinei tapatybei, lemia dabartinį požiūrį į šalia mūsų kasdien įvykstančią kolektyvinę traumą. „Skaitydami apie istorinius konfliktus ir juos aptardami gauname galimybę susivienyti jų studijoms ir atminimui. Taigi, knygos sujungia mus, pasaulinę skaitančiųjų bendruomenę, kad taptume pasauline humanizmo bendruomene, noriai besimokančia iš praeities“, – šiandien aktualias mintis rašytoja išsakė „Kuždesių fontano“ „Autorės žodyje“.

Kalbėdama apie savo naujausią, penktąjį, romaną „Turiu tave išduoti“ („I Must Betray You“, 2022 m.), R. Šepetys paminėjo solidarumo svarbą: solidarumo su aukomis, su siaubingus išgyvenimus patyrusiais, su šias patirtis suvokiančiais, užjaučiančiais ir kartu kenčiančiais. Ši knyga nukelia skaitytojus į niūrius N. Čaučesku diktatūros metus Rumunijoje bei aptaria diktatūrinių režimų pasekmes tautinei savimonei ir asmenybės formavimuisi. Rašytoja pasakoja apie įvairius būdus, padedančius išlikti ištikimiems humanizmo ir demokratinėms vertybėms.

Aprašomi įvykiai kai kuriems skaitytojams Rytų Europoje primins sovietų okupacijos laikotarpį – gyvenimą baimėje, melo ir veidmainiškumo apsuptyje. Kitiems, ypač jaunesniems, skaitytojams tai bus naudingas informacijos šaltinis, priverčiantis dar kartą apsvarstyti laisvės trapumą ir vertę. Kaip ir visuose ankstesniuose kūriniuose, R. Šepetys šiame romane kviečia kiekvieną skaitytoją pažvelgti į savo vidų, susimąstyti apie išgyvenimo ir kovos už laisvę būdus.

Vytauto Didžiojo universiteto anglų filologijos studentai neseniai dalyvavo „Dienoje su rašytoju“, kuri buvo skirta Rūtai Šepetys ir jos kūrybai. Vyko ne tik paskaitos, skirtos rašytojos romanų analizei ir juose aprašomų istorinių kontekstų pažinimui, bet ir virtualus susitikimas su pačia rašytoja,  kurio metu ji papasakojo studentams apie savo kūrybos procesą, romanų užuomazgas, kūrybinius planus.

Susitikime buvo  paliesti ir R. Šepetys romanų vertimo į lietuvių bei kitas kalbas klausimai. VDU anglų filologijos bakalauro studijų programa dėmesio skiria vertimui ir su juo susijusioms problemoms: studentai atlieka anglų kalbotyros, literatūros, vertimo tyrimus. Rašytoja pasidalino vertingais pasvarstymais apie žodžių kitomis kalbomis įtraukimą į kūrinius, apie vertėjo indėlį bei skaitytojo ir rašytojo santykį.

Prof. dr. Ingrida Eglė Žindžiuvienė

Bakalauro studijų programos „Anglų filologija“ koordinatorė

Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedra

Humanitarinių mokslų fakultetas

Vytauto Didžiojo universitetas

Pranešimą paskelbė: Martynas Gedvila, Vytauto Didžiojo universitetas

Parašykite komentarą