Studijos

Pedagogas M. Gargasas: „Mokykloje visų pirma turėtų būti ugdomas ir auginamas žmogus“

Teatras, kaip visateisė tvarkaraštyje įrašyta pamoka, Lietuvoje įteisinta nuo 2000-ųjų metų. Dažniausiai teatras dėstomas 3–4 gimnazijos klasėse kaip vienas iš pasirenkamųjų menų dalykų. Per du dešimtmečius teatro edukacijos naudą pamatė tiek moksleiviai, tiek mokytojai. Tačiau prieš kelias savaites pasirodė dokumentas, kuriame teigiama, jog teatro, šokio pamokos kaip atskiras dalykas naikinamos. Nuo šiol šokio ir teatro bus mokoma integruotai, taikant jų elementus per įvairių kitų dalykų pamokas. Kultūros, švietimo atstovai sukilo ir nesupranta sprendimo, kodėl mokymosi įstaigose reikia naikinti meno erdves.

Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos teatro mokytojas Mindaugas Gargasas vaidyba susidomėjo penktoje klasėje. „Tuomet pirmieji susitikimai su teatro mokytoja ir pačiais žmonėmis, kuriuos ir dabar sutikus iškyla smagūs prisiminimai, labai mane įtraukė į teatro pasaulį. Pirmasis mokyklinis spektaklis prieš žiūrovus paliko tą adrenalino kupiną jausmą, tą iki šiol nesuprantamą pojūtį, kuris, ko gero, labiausiai ir laiko šiose rogėse. Manau, nuo pat pradinių klasių mokiniams būtina dalyvauti meno erdvėse, teatro, šokio, dailės, muzikos pamokose, juk teatras ar šokis suteikia drąsos, išlaisvina moksleivius, padeda išugdyti tarpasmeninius komunikacijos gebėjimus, kurie praverčia darbo rinkoje. Beje, nemažai negandų visame pasaulyje kyla iš paprasčiausios atjautos stokos. Teatro pamokose atjautos ugdymas ir puoselėjimas – vienas esminių vektorių“, – teigia M. Gargasas.

– Mindaugai, kodėl pasirinkote vaidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete? Ką Jums jos davė?

– Prisipažinsiu, kad mano istorija nėra iš tų, kai „eidamas pro tuometinės konservatorijos pastatą, pamačiau, jog renka aktorių kursą“. Patys stojamieji buvo planuoti, bet ne tiek ilgai – dvyliktos klasės antrajame semestre supratau, kad vis tik bandysiu. Pats bandymas labai pavyko, o pirmąjį stiprų įspūdį, dar labiau padrąsinusį ir viliojusį eiti tuo vaizduotės, bendravimo, dieviško gražumo ir velniško sunkumo (pastaruosius du supratau jau studijuodamas) keliu paliko Rimo Tumino spektaklis „Revizorius“. Atsimenu, kai tuomet, dar vienuoliktoje klasėje, su močiute žiūrėjome spektaklį ir labai aiškiai mintyse pasakiau: „Jei ir verta – va kažkaip šitaip…“

Pačios studijos suteikė galimybę praverti teatro uždangą ir suvokti, kokia yra aktoriaus kasdienybė – ji, beje, ne visada tokia saulėta – juk esi tarp keturių sienų, kurios dar ir juodai matinės. Žinoma, neretai esti ir pragiedrulių. O jei rimčiau, kadangi, kaip ir minėjau, tai labiau praktinės studijos – per tuos ketverius metus prapleti savo galimybes: šiek tiek kitaip suvoki, kaip veikia tavo kūnas, balsas, emocijos, atmintis, valia, iš naujo susipažįsti su savimi bei smalsiau žiūri į kitas, čia pat esančias, kvėpuojančias, mąstančias, jaučiančias, mylinčias ir nekenčiančias, galaktikas.

– Paskutiniais studijų metais netikėtai pasaulį sudrebino pandemija ir pavasario semestre studijos vyko nuotoliniu būdu. Kaip iššūkis pakeitė Jūsų studijas ir kaip pakrypote mokyklos link?

 

Studijas baigėme gyvai, ne nuotoliniu būdu. Pusketvirtų metų mokėmės bendravimo scenoje, partnerio pajautimo… Tie nuostabūs pustoniai, bendravimo subtilumai, kuriuos pavykdavo užčiuopti proceso metu… Galėjome baigti kaip visi tos laidos studentai – birželio pradžioje. Vis tik pasirinkome pabaigti taip, kaip pradėjome, – gyvai ir scenoje. Kai kurių gerų dalykų reikia išlaukti…

Neblogas iššūkis ištiko visus žmones. Situacija ne pati maloniausia – daug kas sustojo ne todėl, kad reikėjo poilsio ar pertraukos, o todėl, kad buvo priversti sustoti dėl susiklosčiusios padėties. Labai gaila girdėti, kad kai kas į savas vietas po pertraukos taip ir negrįžo, turėjo surasti kitą kelią, kuriuo galėtų eiti. Mes laikomės, nors reikia pripažinti, kad jau metai kažkokį pėdsaką paliko. Gali repetuoti, tačiau – kam rodysi?

Kalbant apie pačius iššūkius: pirmiausia – nuotolinis bendravimas net ir su virtualios realybės akiniais neatstos gyvo bendravimo. Tai atsiliepė ir paskutiniaisiais studijų metais. Nuo kovo mėnesio bandėme repetuoti nuotoliniu būdu. Labiausiai įsiminė reakcijos laikas – nuotolyje jis joks palyginus su tuo, koks svarbus (suskambės arba ne) jis yra scenoje.

Dar nesibaigus studijoms gavau pasiūlymą dirbti mokykloje. Nemenkas iššūkis, su kuriuo asmeniškai teko susidurti kaip startuojančiam teatro pedagogui – beveik 80–90 procentų visko, ką galėjau pasiūlyti mokiniams gyvų susitikimų metu, iš esmės liko už brūkšnio. Labai tikiuosi, kad tas brūkšnys buvo piešiamas pieštuku ir vis tik pavyks, penale suradus trintuką, situaciją pataisyti. Tačiau liko tie 10–20 procentų, į kuriuos teko gilintis, labiau domėtis, ieškoti naujų būdų. Na, bet kuriuo atveju, kiekviena krizė įgalina kūrybiškumą, nes tau reikia atrasti sprendimo būdą, kurio dar nežinai ir nesi bandęs.

– Koks esate teatro mokytojas? Kas Jums yra pedagogo darbas?

– „Koks esu mokytojas?“ – į šį klausimą, ko gero, geriausiai atsakytų jauni žmonės, su kuriais tenka susitikti mokykloje…

Esu tik pradedantis pedagogas, taigi, viskas, ką šiemet bandau ir ko ieškau, yra savotiška kūrybinė laboratorija, kurioje dalyvaujame ir kuriame kartu.

Bet kuriuo atveju, esu įsitikinęs, jog mokykloje visų pirma turėtų būti ugdomas ir auginamas žmogus, jo smalsumas, labiau gilinamas suvokimas į tai, kas jis yra, kodėl jis čia ir ką savyje gali pažadinti, o ne „pilstomos“ žinios, kurių, deja, ateityje ne taip gausiai ir prireikia. Ir būtent tuomet, kai jaunas žmogus jau susigaudo savyje – jam belieka pasirinkti tai, kas jam įdomu, kur mažiausiai patiriamas ar net išvis nepatiriamas vidinis konfliktas, ir eiti, domėtis, pažinti, gyventi.

Jau pirmųjų pamokų metu užsiminiau, kad „egzaminai universitete vyksta kas pusę metų, taigi nors šiek tiek atsipalaiduokite, nereikia taip sureikšminti artėjančių brandos egzaminų. Gyvenimas po jų tik prasideda – belieka gyventi. Ir nepamirškite, jog tai nėra nuosprendis – pats gyvenimas – amžinas kitimas“.

Man labai pasisekė, nes kol kas nejaučiu, jog tenka dirbti. Smagratis galvoje sukasi – vis galvoju, ką veiksime pamokos metu, kokias temas iškelti, kokius įrankius atrasti ar prisiminti, kad jaunieji kolegos galėtų ir po mokyklos naudoti savo gyvenime.

Prisimenu, kai dar pats buvau mokykloje. Labiausiai išryškėjo trys sritys, kuriose noriu būti gyvenime – tai aktoriaus, mokytojo arba psichologo profesijos. Atrodo, kad viskas dėliojasi į vietas. Džiaugiuosi, jog galiu prisidėti prie naujos VDU Mokomojo dalyko pedagogikos: teatro ir šokio pedagogikos programos ir viliuosi, jog rugsėjį galėsiu susipažinti su naujais kolegomis ir jiems padėti žengti profesiniu keliu.

Pranešimą paskelbė: Nerijus Žeronas, Vytauto Didžiojo universitetas

Rekomenduojame
 
Service Perm Post Treatment Stabilizatorius cheminiam sušukavimui,1000 ml
 
Crocs™ Kids' Fun Lab Super Mario Lights Clog Flame 27
 
Intense Shower Gel Parfumuotas dušo gelis, 200ml
 
Crocs™ Baya Lined Clog Navy/Navy 39,5
 
Crocs™ Classic Bright Cobalt 36,5

Parašykite komentarą