Studijos

Paulina Pukytė: „Gyvenimą aš ne aprašau, ne pasakoju, o cituoju“

Rugsėjo 8, 9 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks hibridinės formos teatro projekto „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. Gabrielė Tuminaitė) pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“ premjera. Pasitelkiant absurdą ir satyrą, čia kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje.

Režisierė G. Tuminaitė dar karantino metu, į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, P. Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus bei skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis. Pasak G. Tuminaitės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma. „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė. Belaukiant premjeros, dramaturgę, pjesės autorę Pauliną Pukytę kalbina Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.

Literatūros kritikų jūs dažniausiai įvardijama kaip „gyvenimiškos prozos“ kūrėja. Savo kūriniuose paliečiate visiems žmonėms artimas, aktualias temas. Viena iš jų, kuri išradingai narpliojama ir spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ pagal jūsų pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“, – sudėtinga moters kūrėjos realizavimosi situacija. Kodėl jums atrodo svarbu, netgi būtina apie tai kalbėti? Su kokiais išankstiniais nusistatymais, klišėmis ir stereotipais tenka susidurti, juos pastebėti pačiai?

Šis įvardijimas labiausiai tinka pirmajai mano knygai „Jų papročiai“. Man regis, yra daug „gyvenimiškesnių“ ir daug „proziškesnių“ rašytojų. To, ką rašau, nepavadinčiau proza. O ir šiaip jau, visi rašytojai juk rašo kažką apie mūsų gyvenimą – vienaip ar kitaip. Galbūt skirtumas čia tas, kad aš gyvenimą ne aprašinėju, ne papasakoju, o cituoju. Dėl išankstinių nusistatymų – su jais, visais įmanomais, tenka susidurti kiekvieną dieną. Galima to nepastebėti, ignoruoti, galima susitaikyti su ta „savo vieta“, kaip daug kas ir daro, o galima pastebėti, užklausti ir norėti pakeisti ir pasikeisti.

Pjesės veikėjai – gerai žinomi antikos personažai su visu savo kultūriniu bagažu, atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste. Kodėl šįsyk nutarėte prabilti jų lūpomis?

Kaip tik todėl, kad jie jau turi tą „bagažą“. Mes apie juos jau viską žinome, ar bent jau manome, kad žinome. Jie yra įstrigę tame savo mite, pasakojime apie juos, kaip musės gintare, o aš naudojuosi jais kaip metafora, norėdama pasakyti, kad žmogus nebūtinai turi būti įstrigęs savo praeityje, arba tradicijų ar kažkieno kito apibrėžtame savo gyvenime, ar kito žmogaus žvilgsnyje, ir kad, jeigu nori, jis gali išsikapstyti iš tų sakų, kad ir kaip sunku tai būtų. Pagrindinė pjesės personažė Scilė, mums žinoma kaip uola, kartu su Charibde skandinanti laivus, nebenori būti uola – nori galėti daugiau nei vien tai, nori išsiveržti iš to savo mito, nori būti žmogumi, kuris gali rinktis ir veikti. Štai, parašiau „personažė“, o Wordo programa pabraukė šį žodį kaip klaidą, nes juk galimas tik „personažas“. Neakivaizdiniu būdu, „už kadro“, čia veikia dar ir Salomėja Nėris, yra užuominų ir į Salomėją – karaliaus Erodo podukrą, ir į biblinę Juditą. Akių Pardavėjas yra atklydęs iš devyniolikto amžiaus Londono, o Homeras staiga pasijunta tikru lietuviu, Lietuvos patriotu. 

Pjesėje labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš aplinkos kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad visgi ar lengva ir apskritai įmanoma tokioje aplinkoje būti ne tik žmogumi, bet ir kūrėju?

Scilė, iš pradžių maniusi, kad būti žmogumi reiškia įsilytinti, tai yra priklausyti kuriai nors socialinei lyčiai ir elgtis pagal tai lyčiai priskiriamus stereotipus, vėliau nusprendžia, kad būti žmogumi – tai būti kūrėju, bet ar tas sprendimas neatsigręžia prieš ją? Galbūt būti kūrėju dar rizikingiau? O galbūt tai beprasmiška, nes nieko nekeičia? Kas geriau – atsiriboti nuo aplinkos ir pradingti iš jos ar įsilieti į aplinką ir pradingti joje? Eiti prieš daugumą ir rizikuoti tapti „priešu“ ar eiti su dauguma ir rizikuoti tapti „konformistu“? Ir bet kokiu atveju likti „kaltu“, tiksliau, „kalta“?

Viename interviu minėjote, jog rašote apie tai, kas svarbu ir įdomu jums pačiai, bet kartu ir daugybei kitų žmonių: rašote apie tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nelabai reikšminga, tačiau iš tiesų gali labai smarkiai pakeisti žmogaus gyvenimą. Ko iš tiesų siekiate savo tekstais? Ar tai būdas išsisakyti, ar savotiška deklaracija, maištas, o gal ir įkūnyta viltis, kad kalbėdami, iškeldami tam tikras problemas aikštėn, esame pajėgūs kažką pakeisti?

Negalėčiau pasakyti, kad savo tekstais kažko siekiu. Literatūra, kaip ir kita meninė kūryba, man nėra „būdas išsisakyti“, tuo labiau kad išsisakyti į valias dabar galima socialiniuose tinkluose, tam nereikia būti profesionaliu rašytoju ar menininku. Literatūra man jokiu būdu nėra ir deklaracija ar vien tik maištas. Nepavadinčiau ir „problemų aikštėn iškėlimu“ – tuo labiau užsiima žurnalistika, aš ir pati kartais rašau suliteratūrintus kultūros kritikos tekstus, bet literatūra yra kas kita. Taip apibūdinti literatūros ar meno kūrinį reikštų supaprastinti jo esmę. Be abejo, literatūra yra būdas pasakyti svarbius dalykus, bet ne juos deklaruojant, o sukuriant kitą pasaulį ar pasaulio dalelę, ar pasaulio pjūvį, kur skaitytojas pats galėtų atrasti sau tuos dalykus, pažįstamus ir nepažįstamus, artimus ir tolimus, patirtus ir nepatirtus, įprastus ir keistus, suprantamus ir nesuprantamus.

Menotyrininkė Laima Kreivytė teigia, kad jūsų kuriamas knygos „Lubinas ir seradėlė“ tekstas susideda iš „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų“. Kiek jums svarbi teksto forma?

Teksto forma man labai svarbi. Kartais svarbesnė už turinį.

Kas pirma: tekstas, frazės, kurios inspiruoja analizuoti tam tikrą temą, ar atvirkščiai – įkvėpimu tampa tema, skatinanti jus konstruoti tekstą, ieškant, renkant ir pasitelkiant frazes, komentarus, tam tikras klišes? Ar teisinga būtų sakyti, kad tekstą jūs dėliojate, auginate ir konstruojate kaip koliažą, kaip instaliaciją, galvodama (arba nebūtinai), kaip šis kūrinys paveiks skaitytoją?

Taip, labai teisingai. Perfrazuojant vieną pjesės personažę (Nuomonės Formuotoją) – man būna ir taip, ir visaip. Kartais viskas prasideda nuo kitų tekstų nuotrupų, kaip konstravimo medžiagos, arba nuo tam tikros strategijos, ką ir kaip daryti su žodžiais. Gali prasidėti ir nuo temos, bet apskritai aš nelinkusi „imtis“ konkrečių temų.

Pasak L. Kreivytės, jūsų tekstus galima skaityti įvairiai: tarkim, kaip bajerį arba kaip sudoku imliam protui, o įdėmesnis skaitytojas pastebės ir daugybę intertekstų, kultūrinių nuorodų. Kiek jums svarbus tas savotiškas žaidimas su žodžiais, su tekstu, galiausiai – su skaitytoju? Ar galite, bandote nuspėti jo reakcijas, jaučiate nematomą šypseną, pritarimą, nuostabą? Kiek apskritai jums būtinas, reikalingas skaitytojas kaip lygiavertis partneris, su kuriuo galėtumėte kalbėtis, juokauti, diskutuoti metaforomis, simboliais, klišėmis?

Jaučiu ne tik pritarimą, bet kartais ir nepritarimą (juokiasi). Bet tai yra gerai, nes kaip tik ir parodo (kaip sakė Oscaras Wilde’as), kad kūrinys kažkuo svarbus. Susimirksėti su savo skaitytoju – kas gali būti geriau? Bet skaitytoją reikia ir provokuoti. Pjesė prasideda vieno Gogolio romano pradžios parafraze, o baigiasi Davido Lyncho filmo pabaigos parafraze. Nežinau, kiek žiūrovų tai atpažins, bet tai ir nebūtina. Nežinau, ar visi tie intertekstai atsispindės spektaklyje – gal režisierė mato kitaip. Taip, mano tekstas – žaidimas, bet tai – ne mechaninis žaidimas. Be abejo, skaitytojas man labai svarbus. Man svarbu, kad jis ar ji mane suprastų, bet nebūtinai tiesiogine prasme – supratimas, kalbant apie meną, neretai yra pervertinamas. Kita vertus, man labai svarbus ir tam tikras teksto abstraktumas, atsitraukimas, ta poetinė dimensija, kur tekstas gali būti pats savaime, nesistengdamas būti kažkam kažkuo.

Esate baigusi Vilniaus dailės akademiją, įgijote magistro laipsnį Londono Karališkajame meno koledže. Rašytoja, kaip pati prisipažinote, tapote gerokai vėliau nei menininke. Kiek šios dvi sritys viena kitai padeda, papildo, turi įtakos?

Kai pradėjau rašyti, šios dvi sritys man buvo atskiros. Bet paskui vis labiau artėjo viena prie kitos, ir dabar jaučiu, kad jos vis labiau susilieja, tampa vienu mano kūrybos kūnu.

Pasak spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ režisierės Gabrielės Tuminaitės, jūsų tekstai yra labai konceptualūs, todėl jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma. O jūs pati ar rašydama įsivaizduojate, kaip jūsų tekstai gali būti perkelti į sceną ar ekraną? Ar įdomu, o gal šiek tiek baugu, kaip jūsų tekstus perskaitys režisierius, kaip interpretuos, sudės akcentus įgarsindamas, savotiškai suteikdamas jūsų kūriniui drabužį, formą, siluetą, stilių?

Taip, rašydama gana aiškiai įsivaizduoju, kaip viskas turėtų atrodyti. Ir ypač kokiomis intonacijomis kalba mano veikėjai. Intonacijos mano pjesėse ir kituose dialoginiuose tekstuose labai svarbios. Kartais pati juos įskaitau į vaizdo ar garso įrašus. Be to, mano tekste yra daug dalykų, kurie atrodo „ne į temą“, tačiau yra būtini bendram pjesės piešiniui. Galbūt dėl to esu šiek tiek „savininkiška“, man visada neramu, kas išeis iš mano kūrinio, kai jį paims ir „įvaikins“ kiti. Ar supras mano absurdiškus posūkius? Bet ir suprantu, kad kitoks perskaitymas neišvengiamas. Išvydusi pirmus repeticijų kadrus, pagalvoju: o siaube, kas čia bus? Bet paskui, kai pamatau jau beveik baigtą spektaklį, pagalvoju: bet tai kaip gerai sugalvojo! Be to, man labai pasisekė su šio spektaklio aktoriais.

„Scilė nori būti žmogumi“ – jau nebe pirmas jūsų darbas su Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru ir rež. Gabriele Tuminaite. Ką ši bendradarbystė reiškia, duoda jums?

Smagu dirbti su režisiere, kuri mane jau pažįsta, – lengviau susikalbėti, suprasti vienai kitą. Labai džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu.

Ko tikitės iš žiūrovo arba ko palinkėtumėte atėjusiems į premjerą?

Atidumo ir atvirumo.

Pjesė „Kalno poza“ yra iš jūsų knygos „Lubinas ir seradėlė“. Tikriausiai ne kartą sulaukėte klausimo: kas gi toji seradėlė? Kokia knygos pavadinimo istorija?

Lubinas ir seradėlė yra augalų vardai, kurie galėjo tapti žmonių vardais (tikra istorija), bet netapo, nes buvo pasirinkti kiti vardai, ir galbūt dėl to kitos asmenybės apsigyveno tuose žmonėse, o šie ir liko augalais. Šis mano knygos pavadinimas galėtų būti rašomas įvairiai: „Lubinas ir seradėlė“, „Lubinas ir Seradėlė“, „lubinas ir seradėlė“. O jeigu būtų „Seradėlė ir lubinas“? Kažkaip neskambėtų, tiesa? Bet kodėl? Gal tik iš įpratimo? Knygų, filmų ir pan. pavadinimuose, sudarytuose iš moteriško ir vyriško vardo, vyriškas paprastai visada eina pirmas. O jeigu tai – ne vardai? Tuomet pirmasis visuomet iš didžiosios, o antroji – iš mažosios. Taigi, seradėlei iš karto numatyta ta antroji vieta ir mažoji raidė. Šiame pavadinime lubiną žino visi, o seradėlės nežino niekas. Toks pavadinimas – tai ir nuoroda į vieną svarbiausių šios knygos temų – vyro ir moters tarpusavio santykius, lyčių įvaizdį, statusą ir padėtį visuomenėje, iš esmės – jų nelygybę. Taigi, pavadinimas čia yra atskiras knygos skyrius, tiksliau, įžanga. Tada jau eina pasakojimas, kuriame ta seradėlė (Seradėlė) virsta Drusila, Ja, Scile, Salomėja, Simona (de Beauvoir), o paskui – dar ir keturkoju, kuris bėga. O kodėl?

Trumpai apie spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“

„Scilė nori būti žmogumi“ – tai hibridinės formos teatro projektas pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“, kurioje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje. Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Spektaklio kūrybinė komanda: pjesės autorė ir dramaturgė – Paulina Pukytė, režisierė –  Gabrielė Tuminaitė, scenografijos autorius – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininkai – Deividas Katkus, Sidas Martinavičius, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė, grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, Sidas Martinavičius, režisierės padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas, Edmundas Mikulskis, Jūratė Brogaitė, Darius Bražiūnas.

Spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ premjera – rugsėjo 8, 9, spalio 27 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Pranešimą paskelbė: Kornelija Anelauskaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

carvertical VIN patikra

Parašykite komentarą